Labanoro parko kasdienybė: apie karščio bangas ir pamažu nykstančias pušis

Didžiausiame Lietuvos regioniniame parke, užimančiame daugiau kaip 500 km² plotą, gyvena šimtai gyvūnų rūšių bei kasmet apsilanko tūkstančiai susidomėjusių žmonių. Kiekvieną teritorijos lopinėlį ir kiekvieną joje namus susikūrusį gyvūną stebi parko Biologinės įvairovės skyrius. Kaip tiksliai atrodo šių žmonių darbo diena ir ką apie mūsų ateitį gali pasakyti tie, kurie gyvena arčiau gamtos? Kalbamės su Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėju Tautgirdu Masiuliu.
Dirbate didžiausiame Lietuvos regioniniame parke. Kas sudaro jo teritoriją?
Daugiausiai ploto užima Labanoro giria, kuri yra antras didžiausias Lietuvos miškų masyvas, apimantis 91 tūkst. ha. Apie 70 proc. parko teritorijos sudaro miškai. Didelę dalį teritorijos sudaro ir ežerai, kurių Labanoro parke yra 285. Dalis jų yra maži ežeriukai miškuose. Aukštaitijos nacionaliniame parke yra dar 127 ežerai.
Kuo Labanoro parkas ypatingas Lietuvos kontekste?
Turime smėlingą kraštovaizdį, upėtas ir pelkėtas girias, daugybę ežerų ir labai palankias sąlygas vasarotojams leisti laiką, tad šiltais metų mėnesiais aplinkiniai čia mielai atvyksta. Daugiau kaip 90 procentų Labanoro girios yra spygliuočiai, o dėl masyvo dydžio ir gamtinių sąlygų turime didelę biologinę įvairovę, ne vieną į Raudonąją knygą įrašytą rūšį.
Pavyzdžiui, Labanoro parke yra didžiausia visoje Lietuvoje erelių žuvininkų populiacija. Kasmet peri 10-12 porų. Taip pat kadangi ežerų daug, o vanduo juose labai skaidrus ir palankios perėjimui sąlygos, tai Labanoro parko ežeruose peri 5-6 juodakaklių narų poros. Visos Lietuvos mastu šie paukščiai yra labai reti, todėl tos kelios poros yra palyginus didelis skaičius.
Manau, žmonėms patraukliausia tai, kad parkas mažai paliestas žmogaus – kadangi vandens telkinių daug, tai ypač vasarą galima čia atostogauti ir ilsėtis, nors žmogaus pėdsakai aplink minimalūs.
Ar reti paukščiai pritraukia paukščių stebėtojų?
Kartais atvyksta patyrę ornitologai, kurie turi patirties ir žino, kaip reikia teisingai paukščius stebėti. Paprasti žmonės jų dažniausiai nepamato, nebent netyčia. Gamtoje paukščiams reikalinga ramybė – didelis dėmesys, o tuo pačiu ir didelis triukšmas, jiems tik trukdo. Kartais, kai vedame ekskursiją, ar kalbame su žmonėmis, visai netyčia aplinkui praskrenda retas paukštis, tada, žinoma, parodai ir papasakoji, bet specialiai prie retų rūšių žmonių nevedame.
Ar žmonių susidomėjimas parko gyvenimu kyla? Ar dažnai organizuojate ekskursijas?
Nepasakyčiau, kad atvykstančių žmonių skaičius pastaruoju metu būtų labai pasikeitęs. Populiariausios yra poilsinės ekskursijos, kai atvyksta visas lankytojų autobusas. Kartais prašoma aprodyti kokį nors gamtos rezervatą, mažiau žmonių paliestas vietas.
Daugiausiai ekskursijų vyksta pavasarį, nes tai yra pats gamtos suaktyvėjimas. Pavasarinio paukščių poravimosi sezono metu gamta labiau sužydėjusi, žmonėms joje vaikščioti, dairytis įdomiau. Vasarą daugiau atvykstama ilsėtis. Šiuo metu daugiausiai ekskursijų vedame vaikams, kurie čia atvyksta į vasaros stovyklas ir nori sužinoti apie gamtą.
Kiek tenka kalbėti su aplinkosaugininkais, daugelis teigia, jog žmonių sąmoningumas gamtoje pakilęs. Ar sutiktumėte?
Žmonių požiūris tikrai labai ryškiai pasikeitęs ir šiukšlių parke surenkame ženkliai mažiau nei tekdavo anksčiau. Kai patys vykstame į teritorijas su šiukšlių maišais ir surenkame, ką randame, tai kitą kartą toje vietoje jau nieko nebėra – anksčiau būdavo, kad kol viską sutvarkai, vėl prišiukšlinta.
Nežinau, kas lėmė tokius pokyčius. Tikriausiai padeda aplinkosauginės akcijos, specialistai, kurie kalbasi su vaikais, pasakoja jiems apie gamtą. Tuomet žmogus užauga jau suprasdamas, kad negali su aplinka elgtis, kaip tik nori. Gali būti, kad padėjo ir taromatų atėjimas – atsirado įprotis paskui save išsivežti butelius, o kartu ir kitas šiukšles.
2017-ieji Lietuvoje buvo labai lietingi. Šiemet mes, kaip ir visa Europa, kenčiame didžiulius karščius. Kokį poveikį tokios ekstremalios sąlygos turi gamtai?
Ryškiausiai matosi, kaip keičiasi pačios rūšys, kurios gyvena parke. Anksčiau pietinės rūšys užklysdavo nebent retais atvejais, o dabar gyvena ir visą vasarą. Pavyzdžiui, didžiųjų baltųjų garnių kolonija pasirodė tik pernai ir parke jų perėjo apie 30 porų. Šiemet jų jau perėjo apie 60 porų. Gyvūnų rūšys keičia savo gyvenamą teritoriją ir tai rodo, kad klimatas tikrai šiltėja.
Taip pat iš gamtos rezervatų matome tai, kad mirus pušiai, jos vietoje atauga ne nauja pušis, bet eglė. Pušies sėklos tiesiog sunkiau prigyja, o eglės lengviau prisitaiko prie aplinkos. Jei reiktų prognozuoti, kas laukia ateityje, tai turbūt reikėtų sakyti, kad pušis kaip medis Lietuvoje išnyks, užleisdamas vietą eglėms ir lapuočiams.
Kaip atrodo regioninio parko Biologinės įvairovės skyriaus darbas? Iš ko susideda Jūsų diena?
Didžioji darbo dalis yra įvairiausių rūšių monitoringas. Plotas labai didelis ir reikia susekti daugybę rūšių, kiekvieną jų stebėti ir sekti būklę bei pokyčius.
Be to, laiką atima gamtotvarkos darbai, tokie kaip vertingų gamtinių teritorijų prižiūrėjimas. Pavyzdžiui, turime Paukščių salą, kurią sudaro 23 veisimo metu tankiai paukščių apgyvendinti hektarai. Tą teritoriją reikia nušienauti, palaikyti joje perėjimo sąlygas, kad paukščiai tikrai sugrįžtų.
Taip pat esame atsakingi už ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, miškotvarkos projektų derinimą – žiūrime, ar parko teritorijoje statomi pastatai nepakenks retosioms rūšims. Rudenį tikriname žinomas plėšriųjų paukščių lizdavietes, tikriname, ar paukščiai peri visur, kur įprasta, taip pat ieškome naujų.
Gamtininkas beveik visą laiką praleidžia lauke stebėdamas, tvarkydamas, prižiūrėdamas aplinką. Juk dirbdamas tokį darbą negali tik sėdėti kabinete prie popierių – turi būti gamtoje ir su gamta. 

Shutterstock nuotr.