Ir atminčiai prakošt, ir galvai prapūst...

Karantino laikotarpis turi ir šviesių spalvų. Kas skaito knygas, kas varto senus albumus, o kas ir atmintį prakošinėja. Toks gražus pasakymas: „reikia atmintį prakošt“  – išgirstas iš buvusio mokytojo Ryto Tamašausko, maloniai nuteikė ne tik ausį, bet ir pastūmėjo į ilgėlesnį pokalbį, lyg žaidimą – kraštotyrą kraštotyroje. Juk būtent jis, atvykėlis į Molėtų kraštą, kaip jaunasis specialistas, ką tik baigęs tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, lietuvių kalbos ir literatūros studijas, padarė pirmuosius kraštotyros darbus, kuriuos mes vis prisimename ir turime kaip atskaitos tašką šiandienos darbams.

Daugiau skaitykite „Vilnies“ Nr. 35 gegužės 8 d.