Neseniai Molėtų kultūros centro teatro studija „Remarka“ molėtiškiams padovanojo premjerą. Dovana – didelė, jautri, priverčianti susimąstyti, įtraukianti ir bent jau kuriam laikui pasiliekanti viduje... Ir patys remarkiečiai gavo dovaną – nuo molėtiškių, tądien suskubusių į premjerą, pilnutėle sale žvelgusių į jaunuolius, pasirinkusius Justino Marcinkevičiaus „Sieną“ - susižavėjimą... Pasikartosiu, pilnutėlė salė žiūrovų (nors kada „Remarkos“, šio kūrybingo mūsų krašto jaunimo teatro studijos, pastatymai nepripildydavo Kultūros centro salės) šiuokart „Sieną“ žiūrėjo „įtraukti“, sužavėti artistiškumu, užpildyti emocijomis, jautrinami gėrėjimosi jaunais žmonėmis, jų artistiškumu bei jų vadove, kuri daugiau nei dvidešimt metų su jais, vis atsinaujinančiais, nes vieni išeina, o kiti ateina, eina kūrybos keliu... Su  „Remarkos“ vadove Jolanta Žalaliene premjeros, kuri buvo nekantriai laukta, atkakliai repetuota, išmaniai dėliota ir  iki smulkmenų nugludinta, kalbėjomės emocijoms dar neatslūgus, dar priblokšta, kas įprastai būna po didelio bėgimo, išleidusios širdį pasivaikščioti, kaip vaizdingai pati sakė...

Skaityti daugiau...

Atrodytų, visada įdomu  pažvelgti  į jauno žmogaus pasaulį, susipažinti su jo mintimis ir idėjomis. Tik šitame skubėjimo laike mes vis mažiau turime laiko pažvelgti vieni į kitus, pasakyti gerą žodį, padėti, užjausti, pasakyti kažką brangaus, ką žmogus galėtų saugoti ir prisiminti, o reikalui esant, išsitraukti iš atminties klodų ir pasiimti lyg naują viltį. Elzė Dubnikovaitė, atrodytų, dar neturėjusi laiko išsikalbėti, bet jau turinti ir galinti daug ką pasakyti, šįmet pirmąkart ryžosi viešam žingsniui ir pateikė savo kūrybą Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkursui.

Skaityti daugiau...

Ieškant išmaniojo įrenginio, dažniausiai atkreipiame dėmesį į tai, kas šiai dienai yra nauja. Tiesa, naujosios technologijos išties geba nustebinti, tačiau vertėtų atkreipti dėmesį ir į kitus elementus, kurie yra svarbūs efektyviam įrenginio veikimui. Vieni iš tokių pagrindinių elementų yra įrenginio ekranas, procesorius ir kamera.

Skaityti daugiau...

Kai su  Maryte Gudėniene planavau susitikti, kad pakalbėtume apie poeziją, tąkart kalbėjome apie ligas, nes ji buvo atvežusi mamą Genovaitę pas gydytoją Albertą Ivaškevičių. Kai susitikome šįkart, kalbėtis   beveik nebuvo kada, nes jos gyvenime įvyko daugybė permainų, kad laikas tapo ištemptas, it siūlas, kurio negalima timptelti, kada panorėjus... Vis dėlto minutėlei radome laiko...

Skaityti daugiau...

Kada benuvažiuotum į Joniškį, su reikalais ar šiaip, užsukęs į biblioteką, būsi maloniai nustebintas. Visų pirma erdve, kurią kažkokiu nepaaiškinamu būdu sugeba išsaugoti bibliotekininkė Virginija Kalinauskienė. Regis, ir knygų, ir rankdarbių, ir kompiuterių  yra, bet jie taip tausojančiai erdvę įkurdinti, kad  ne tik vieni kitiems netrukdo, bet ir skatina žengti žingsnį kitą tolyn. O jį žengęs, pamatysi tikrą stebuklą – kupančią žiedais vaškuolę ir  žaliabarzdžius vijoklius. „Jokio stebuklo čia nėra, – visi jie žiūri į saulę...“ – šypsosi Virginija.

Skaityti daugiau...