Į patį populiariausią pastarųjų dienų šou - Liberalų sąjūdžio jau dabar eks. vadovo E. Masiulio, beje, ir eks. Seimo nario, kyšio ėmimą, grynųjų pinigų aptikimą jo namuose ir pan. - šiandien, matyt, jau įsitraukė visi. Žiūrovai, paprastieji runkeliai buitiškai, -"visi jie vagys, brudai, nusikaltėliai, to ir reikėjo tikėtis" ir t.t., dalyviai - patys liberalai - vaidmenyse su parengtomis paruoštukėmis, kaip atsakinėti į nepatogius klausimus, pagrindiniai herojai - ant ribos: kyšio davėjas valgo valdišką davinį, o ėmėjas, atsisakęs Seimo nario mandato, kuris, atvirai kalbant, atsidūrė tikroje šiukšlių dėžėje, balansuoja ties laisve ir nelaisve. 

Skaityti daugiau...

Pavasaris išgena ne tik į daržus, sodus, bet ir į miškus - pasidžiaugti tuo, ką turime, fiksuoti, kaip keičiasi vietos, kuriose kadai praleidai daug laiko. Mes, molėtiškiai, tokių artimų dūšiai, brangių prisiminimuose vietų turime apsčiai - juk mažne visi keliaudavo mokslo metų pabaigtuvių proga į turistinius žygius su klase, kur praleisdavo šaunų savaitgalį... Ne kartą su kuprinėmis ant pečių, kai kas -dviračiais keliavome į patį artimiausią mums gamtos prieglobstį - prie Siesarčio ežero, čia pat, už kolektyvinių sodų. 

Skaityti daugiau...

Kasmet per savo gimtadienį kaip savotišką padėką Tėvams už tai, kad man dovanojo gyvenimą, gražią vaikystę, leido rinktis kelią ir skatino bei palaikė ėjimą juo, aplankau savo tėvus. Deja, kapinėse... Jau netrukus bus dešimt metų, kai išėjo Mama, daugiau nei penkerius metus nebėra ir Tėčio. Kad ir kaip šiandien skaudu kalbėti apie tai, kad Jie iškeliavo Anapilin labai per anksti, bet vis vien suvoki - taip sudėliojo gyvenimas. Tad ačiū Jiems, kad esu... Kai skruostu nurieda ašara, kad Tėvai nebegali džiaugtis tuo, ką sukūrė, užaugino, puoselėjo, kas kartą pagalvoji, jog netektis nėra tokia baisi, kai gali ateiti ir tyliai parymoti, retsykiais net garsiai ištardamas - aš pasiilgau jūsų... Ir šiemet savo dieną pirmiausiai nuskubėjau link brangios vietos Molėtų kapinėse. Pamerkiau įvairiaspalviais žiedais išsiskleidusių frezijų, o į mažą juodžemio trikampiuką įsodinau rožę - jau spėjusią sukrauti keletą žiedų, du iš jų jau smagiai šypsojosi raudonais žiedlapiais, papuoštais sutviskusiais vandens lašais... Lai pažydės iki Motinos dienos, kuomet čia įkurdinsiu kitas gėles. Tai buvo dovana, padėka, nusilenkimas...

Skaityti daugiau...

Kiekvienas pavasaris dovanoja laiškų, kreipimųsi, nusiskundimų (ar dar kaip kitaip pavadinsime) apie iš po sniego išnirusių šunų ekskrementų krūvas. Mamos, tėčiai, močiutės ir diedukai rašo - barkite, rašykite, nagrinėkite! Tą ir darom - kasmet. O kas keičiasi? Niekas. 

Skaityti daugiau...

Iškilių žmonių atminties saugojimas, įamžinimas ar puoselėjimas mūsų laikotarpiu yra ne vien tik sudėtingas dėl skurdžių idėjų, menko finansavimo, bet ir pavojingas dėl galimai iškilsiančių iki šiol itin pagarbiai prisimintų žmonių nuodėmių. Šiuokart kalba apie mūsų krašto žmogų, jau senokai iškeliavusį Anapilin kunigą Joną Žvinį, rajono tarybai parengtuose sprendimų projektuose dėl jo atminties įamžinimo aprašomo, kaip 1920 m. Lietuvos savanorio, 1941 m. partizanų sukilėlių Molėtų valsčiuje vado, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus. 

Skaityti daugiau...