Vilnies nr. 28 balandžio 15 d.

Kasmet per savo gimtadienį kaip savotišką padėką Tėvams už tai, kad man dovanojo gyvenimą, gražią vaikystę, leido rinktis kelią ir skatino bei palaikė ėjimą juo, aplankau savo tėvus. Deja, kapinėse... Jau netrukus bus dešimt metų, kai išėjo Mama, daugiau nei penkerius metus nebėra ir Tėčio. Kad ir kaip šiandien skaudu kalbėti apie tai, kad Jie iškeliavo Anapilin labai per anksti, bet vis vien suvoki - taip sudėliojo gyvenimas. Tad ačiū Jiems, kad esu... Kai skruostu nurieda ašara, kad Tėvai nebegali džiaugtis tuo, ką sukūrė, užaugino, puoselėjo, kas kartą pagalvoji, jog netektis nėra tokia baisi, kai gali ateiti ir tyliai parymoti, retsykiais net garsiai ištardamas - aš pasiilgau jūsų... Ir šiemet savo dieną pirmiausiai nuskubėjau link brangios vietos Molėtų kapinėse. Pamerkiau įvairiaspalviais žiedais išsiskleidusių frezijų, o į mažą juodžemio trikampiuką įsodinau rožę - jau spėjusią sukrauti keletą žiedų, du iš jų jau smagiai šypsojosi raudonais žiedlapiais, papuoštais sutviskusiais vandens lašais... Lai pažydės iki Motinos dienos, kuomet čia įkurdinsiu kitas gėles. Tai buvo dovana, padėka, nusilenkimas...

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 28 balandžio 15 d.