Apie švietimo įstaigų reitingavimą

Reitingais negalima aklai pasikliauti

Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys  Valentinas Stundys:                               

 - Kiekvieną pavasarį visuomenei pateikiami švietimo įstaigų reitingai, šįkart jie publikuojami dviejuose leidiniuose, plačiai komentuojami viešojoje erdvėje, juos vertina kas tik netingi. Žodžiu, kuriama plati viešųjų ryšių kampanija. Taip, visame pasaulyje panašūs reitingai populiarūs, šia veikla verčiasi privačios įstaigos ar žiniasklaida. Žinoma, tokia veikla yra komercinė, už jos-  pinigai, santykiai, įtakos- visa, kas gali būti nepakankamai skaidru ir teisinga.  Šios aplinkybės yra silpnoji reitingų pusė, kelianti abejonių dėl  jų patikimumo.

  Kokia reitingų esmė? Tai kiekybinis reiškinio, asmens ar įstaigos įvertinimas, palyginimas vienos rūšies objektų, nustatant jų vietą vertinimo skalėje. Pirmiausia svarbu suprasti, kad reitingai nevertina įstaigos kokybės,  jie neatspindi jos sukuriamos vertės bei kokybinių pokyčių. Tokių reitingų vykdytojai patys pasirenka, ką vertins, kaip įstaigas lygins, ir šių matuoklių pagrindu surikiuoja mokyklas. Žinoma, sunku ginčytis, kai reitinguojamos mokyklos pagal egzaminus, išlaikytus šimtukais, ir pirmojo pasirinkimo stojant į aukštąsias mokyklas rezultatus. Tai objektyvu, bet vienpusiška- surikiavimas grindžiamas iš esmės tik akademiniais mokinių pasiekimais. Visi puikiai žino, kad tai nėra mokyklos "galutinis produktas". Čia nėra net  ugdymo esmės  ženklų: kultūrinė savivoka, pilietinė branda, socialiniai gebėjimai, emocinis intelektas ir t.t. lieka užribyje. Kitaip sakant, tokie reitingai vertina įstaigas labai siauru specifiniu požiūriu, ir todėl menkai atspindi konkrečios mokyklos kokybę, čia dirbančiųjų kompetenciją. 

  Patikimumą menkina ir kitos aplinkybės. Pirmiausia nepaisoma mokyklų specifikos ir jų skirtingų sąlygų: vienos mokyklos vaikus atsirenka konkurso būdu pagal jų akademinius pasiekimus, kitos yra atviros visiems. Todėl bent jau nekorektiškai atrodo lyginimas, tarkim, Vilniaus licėjaus ir Molėtų ar Alantos gimnazijų. Būtų teisingiau, jei mokyklos būtų grupuojamos pagal jų specifiką arba vertinama įvairesniais, kompleksiniais pjūviais, aprėpiančiais socialinį, kultūrinį kontekstualumą. Tad į bendrojo ugdymo mokyklų reitingus kritiškai konstruktyviai turėtų žiūrėti ir mokyklos, ir tėvai, ir visuomenė.  Ir ne tik- pirmiausia neturėtų įtikėti, kad šie reitingai- tai  mokyklų eilė nuo geriausiųjų iki prasčiausiųjų.  Taip iš tiesų nėra. O mokykloms jie yra puiki proga įsivertinti, analizuoti savo veiklos ypatumus ir efektyvumą.

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 45 birželio 10 d.