Susitikimas 1945 metais neįvyko (apie prieškarinių Molėtų progimnazijos pedagogus ir mokinius)

Iš tų, kurie prisimena paskutinius Nepriklausomos Lietuvos metus, Molėtuose liko nedaug. Progimnaziją ir iki jos pradinės mokyklos 5-jį ir 6-jį skyrius tais senais laikais baigę savo širdyse išsaugojo gyvus prisiminimus. Šnekučiuojamės Antakalnyje, Vilniuje gyvenančio Marijono Masevičiaus bute su šeimininku. Jo gimtinė - Inturkės kelyje, Daujotiškių kaime, vos už 8 kilometrų nuo Molėtų. 

Ant stalo 1940 metų birželio 15 dienos nuotrauka. Joje dešimt tą dieną gavusių Valstybinės Molėtų progimnazijos baigimo pažymėjimus. Šeši jaunuoliai ir keturios mergaitės.

Jų veiduose ateities viltys ir nežinios šešėlis. Praeityje liko pradinės mokyklos ketveri metai, du metai aukštesnės pakopos skyriuose ir progimnazijos trys metai. 

Iš progimnazijos, buvusios priešais gydytojo Alberto Jauniškio namus, dabar paženklintus atminimo genocido aukoms paminkliniu įrašu, po pažymėjimų įteikimo būreliu atėjo į tuomet taikaus namo sodelį paskutinei klasės nuotraukai. Visi kartu - absolventai ir mokytojai. Buvo vidurdienis, kaitri graži diena. Mokytojai ir absolventai jau žinojo, kad į Lietuvą įsibrovė SSSR Raudonoji armija. Tačiau ko ji į Lietuvą prisistatė ir kiek laiko pasiliks, niekas net nesuvokė. Gatvėse tvyrojo įtari ramybė. Molėtuose svetimos kariuomenės dar nebuvo.

Molėtiškio Alberto Kero, irgi baigusio mokslą, vedami visi nugarmėjo prie Pastovio ežero. Jo ir kaimyno valtimis jaunimas su dainomis iškylavo supami švelnių ežero bangų. Yrėsi pirmyn pramintu mokslo taku... Visus labai nustebino virš ežero pasirodęs raudonžvaigždis lėktuvas. Skrido žemai, o pralėkęs iki pakrantės, ėmė artėti prie žemės. Po akimirksnio išnyko už medžių. Buvo aišku, kad nusileido. Visas būrelis, pakrantėje palikęs valtis, jau buvo vieškelyje, kurio dulkėse riogsojo nutūpęs neprašytas svečias. Sugedęs, ar kokią nors užduotį vykdęs, buvo neaišku. 

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 53 liepos 7 d.