Apie svetingumą... pabėgėliams

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje dėl savotiškų reitingų "kovėsi" dvi temos: pabėgėlių ir krepšinio. Krepšinio aistros, pasibaigus Europos čempionatui rimsta, kunkuliuoja tik vertinimai, kaip galėjome pasirodyti geriau ir kas kaltas, o visą Europą vertinimuose ir diskusijose skandinanti nežinomybė dėl galimos labai artimos kaimynystės su nuo karo bėgančiais kitataučiais, dėl jų priėmimo sąlygų, integracijos į mūsų bendruomenę ir pan.- vis dar be pabaigos. Net ir socialiniuose tinkluose verda diskusijos, kurių dalyviai akivaizdžiai susiskirstę į du frontus. Vieni nesuvokia, kaip visiškai kitokio mentaliteto, kultūros, kalbos, pagaliau, tikėjimo, žmonės galės sėkmingai integruotis į mūsų visuomenę, mokyklas, darželius, pretenduoti į socialinį būstą, nemažą socialinę paramą, darbo rinką ir pan., kiti gi, gėdindami taip manančius, sako, kad turime padėti į bėdą patekusiems žmonėms, kurie yra daug kartų geresni už tuos pašalpas gaunančius mėlynanosius... O ką apie tai mano mūsų pašnekinti pašnekovai?

Stasys Žvinys, Molėtų rajono vadovas:

-Kalbėti apie šią visą Europą apėmusią problemą tikrai ne per anksti, o kol ieškomi jos sprendimo būdai, mes turime būti solidarūs. Užduokime klausimą - kodėl tie žmonės bėga iš savo gimtojo krašto? Nes ten nesaugu, vyksta karas, kitokios blogybės. Tik tenka konstatuoti, kad šalia pabėgėlių gali būti ir ekonominių, gal ir turinčių piktų kėslų, kurie gali kelti pavojų mūsų nacionaliniam saugumui. Tačiau ir vėl kyla klausimas, ar mūsų visuomenė pasirengusi suvokti, kaip jaučiasi karo išvarginti ir išgąsdinti žmonės, kad jiems reikia ištiesti pagalbos ranką.

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 75 rugsėjo 22 d.