Kas labiau "sarmata" - persigirti ar nutylėti?

Apie savęs pristatymą ir pasigyrimą, informacijos teikimą plačiajai auditorijai už rajono ribų šiandien būtų galima kalbėti daug. Ir, deja, ne iš teigiamos pusės. Pavasarį surengti mero pusryčiai su rajono verslininkais iliustravo, jog situacija savęs viešinime labai prasta. Kaimo turizmo sodybų savininkai nedviprasmiškai sakė, jog vienintelis šaltinis, iš kurio sužinoma, kas ir kur vyksta - "Vilnis". Aišku, mums toks įvertinimas patinka, bet "Vilnis" prieinama mūsų krašto skaitytojui, na, socialiniuose tinkluose - platesnei auditorijai. Pranešimų spaudai, televizijai, agentūroms ir pan. pasigenda ne tik molėtiškiai verslininkai, tiesa, su pagyrimu įvertinę mūsų miesto ir rudens švenčių reklamą per LRT, kuri šiemet buvusi ypač įspūdinga rajono mero S. Žvinio, Molio miesto karaliaus J. Vaiškūno ir “Acappellos pasirodymo darna... Tik tiek, jeigu nekalbėsime apie Krašto muziejaus rengiamus spaudos pranešimus, kurie patenka į Delfi, 15 min ar kitus tinklalapius, retsykiais į dienraščius. Tai ir kelia norą nagrinėti, kodėl mes nemokame pasigirti arba bent jau realiai pasakyti, ką turime, kad visi žinotų. Pavyzdžiui, Anykščių viešieji ryšiai dirba taip, kad tik pavydėti reikia. Iš pranešimų spaudai mes daugiau žinome, ką veikia kaimyninio rajono politikai, meras, kas vyksta kultūriniame pasaulyje, nei pasiekia informacija iš savo rajono. Sakysite, tai abstraktu?

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 70 rugsėjo 4 d.