Kad Alberto Jauniškio atmintis nenuskęstų užmarštyje...

Balys Jauniškis

Dar iš tolimos vaikystės prisimenu tėčio pasakojimą, kaip jis, būdamas jaunas, energingas, greitas, per šienapjūtę labai sukaitęs, išsimaudė Šeduikių kaimo ežere. Netikėtai jį griebęs smarkus plaučių uždegimas. Tada kažkas  jį arkliu nulakdinęs į Molėtus pas daktarą Albertą Jauniškį. Nežinau, kaip ir kuo tėtis buvo gydomas, bet jis laimingai pasveiko ir visada labai geru žodžiu minėdavo A. Jauniškį. Tuomet man, vaikui, nekilo jokių klausimų. O štai dabar, galvodamas dar šviesiu, nors senioko, protu, bandau knaisiotis: ko reikėjo trenktis kokius 40 km iš kaimo į Molėtus, valsčiaus miestelį, aplenkiant Uteną, apskrities miestą, kuriame tikriausiai buvo gal ir ne vienas gydytojas. Matyt, buvo kažkokia svari priežastis - gal apie Jauniškį buvo paplitęs labai geras garsas, o gal lėmė net kažkokie galimi spėjami tolimi giminystės saitai, ne vien tokia pat pavardė?.. 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 12 vasario 12 d.