Šimtametė malūno istorija virto gamtos skauduliu

Prieš daugiau kaip 100 metų pastatytas Cesarkos vandens malūnas dabar niekaip nesusigrąžina savo didybės. Negana to, apleistą užtvanką ant Siesarties upės Molėtų rajone mokslininkai įvardijo tarp didžiausią žalą gamtai darančių ir mažiausią socioekonominę vertę turinčių.

Netoli esančio Videniškių kaimo seniūnė Genovaitė Mozūrienė sako, kad malūno pastatas ir užtvanka yra apleistas jau ilgą laiką. Objektas nuolat pereina iš rankų į rankas, tačiau situacija nesikeičia, tik blogėja. Seniūnė sutinka, kad dabar vandens malūnuose niekas grūdų nebemala, tad jo funkcija gali būti kita.

Atitinkamai būtina pasirūpinti ir apleista, griūvančia užtvanka, kuri, akivaizdu, yra atitarnavusi ir neduoda jokios naudos. Netgi priešingai – gamtai daro didelę žalą, nes varžo Siesarties upę – Šventosios intaką.

Praėjusių metų pabaigoje paskelbta Lietuvos užtvankų įvertinimo studija parodė, kad didžiausią žalą Lietuvos gamtai daro ir mažiausią socioekonominę vertę turi Cesarkos ir Augustaičių malūnų liekanos, Anykščių, Skaudvilės, Kirkšnovės, Dovydiškių, Belmonto, Pabradės, Valtūnų bei Rudnios užtvankos.

Mokslininkų sudarytame reitinge Siesarties tėkmę varžantys griuvėsiai atsidūrė pirmoje vietoje – surinkta balų suma artimiausią „konkurentą“ aplenkusi daugiau negu dešimt kartų.

Užtvankos talkina brakonieriams

Per lašišų žvejybos sezoną Šventoji sulaukia išskirtinio žvejų dėmesio. Karališkos žuvys iš Šventosios pasiekia ir jos intakus, tačiau kelią pastoja užtvankos. Žinoma, iš Baltijos jūros atplaukusios stambios žuvys dalį kliūčių tiesiog peršoka, bet taip įmanoma įveikti toli gražu ne visas užtvankas ar hidroelektrines.

O iš kasmet pasikartojančių pranešimų apie sugautus brakonierius, galima daryti išvadą, kas Siesartis – stiprus piktavalių traukos objektas. Prie užtvankų upėje sustojusios ir besibūriuojančios lašišos traukiamos tinklais, badomos žeberklais, purtomos elektra. Žinios apie tai kelia šiurpą ne tik žvejų bendruomenei.

Vis dėlto istorijos apie sugautus brakonierius atskleidžia tik dalį informacijos apie žalą, kurią gamtai sukelia užtvankos.

Aplinkosaugos specialistai pažymi, kad užtvankos sutrikdo natūralią upių tėkmę, dėl to suyra unikalios sąlygos ir įvairių organizmų buveinės. Ilgainiui vagoje prisikaupia sąnašų, nuskursta biologinė įvairovė. Kuo daugiau metų užtvanka stūkso, tuo labiau auga jos žala gamtai, o upės ekosistema ilgainiui pavirsta į tvenkinio ekosistemą – pasikeičia augalija ir gyvūnija.

Siesarties žaizda – ne vienintelė šalyje

Hidrotechnikos inžinierių teigimu, užtvankos gyvavimo ciklas priklauso nuo medžiagų, iš kurių ji yra pastatyta. Žemių užtvanka turėtų tarnauti ne mažiau 50 metų, o slenkstinė betono gravitacinė užtvanka turėtų atlaikyti ir 100 metų. Tačiau prasta statinio priežiūra gali gerokai sutrumpinti jo gyvavimo ciklą. Būtent taip nutiko ir Cesarkos vandens malūno užtvankai Molėtų rajone.

Pernai Aplinkos ministerijos užsakymu atliktos studijos duomenimis, daugybės užtvankų būklė Lietuvoje primena Siesarties atvejį. Iš viso šalyje yra kone 1,5 tūkst. užtvankų. Detaliai ištyrus 203 užtvankas paaiškėjo, jog 37 proc. arba maždaug 2 iš 5 yra blogos ir avarinės būklės. 43 proc. būklė patenkinama, 16 proc. – vidutinė ir vos 1 procento – gera.

Avarinės būklės užtvankų remontas ir priežiūra – nemaža našta savivaldybių administracijoms, kurių skyriai paprastai yra įpareigoti rūpintis tiek rajono savivaldybei, tiek valstybei priklausančiais hidrotechnikos statiniais. Todėl UAB „Aplinkos inžinierių grupė“, Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos Hidrobiologų draugijos parengta studija ir jos išvados yra tarsi kelrodis, kaip būtų galima išspręsti užtvankų sukeliamas problemas.

Naudą ir žalą pasvėrė pagal aiškius kriterijus

Dalį užtvankų įvertinę pagal sukuriamą socioekonominę vertę ir daromą ekologinę žalą, ekspertai padėjo suprasti, kurios iš jų visuomenei neduoda jokios naudos ir tik kenkia gamtai, o kurias dar vertėtų palikti stovėti ar tinkamai pakeisti – įrengti žuvitakius ir panašiai.

Socioekonominė vertė skaičiuota atsižvelgus į rekreacinės vertės pokytį, potvynių valdymo funkciją, statinio būklę, nekilnojamojo turto vertės pokytį, finansinį naudos ir kaštų santykį.

Ekologinė žala buvo skaičiuojama pagal žuvų rūšių paplitimą, potencialiai tinkamą upės plotą tvenkinio zonoje bei aukščiau tvenkinio, galimus nėgės išteklių nuostolius dėl hidroelektrinės veiklos, galimą ungurių produkcijos praradimą dėl hidroelektrinės turbinų mechaninio poveikio rizikos, skirtingus migruojančių žuvų rūšių ir tvenkinio žuvų išteklius bei įkainius.

Paaiškėjo, kad kai kuriais atvejais išlaisvintos upės ekologinė vertė yra net kelias dešimtis kartų didesnė lyginant su tvenkinio verte.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo.