Kaimynai gandrai

Žmogus visada pavydėjo paukščiui lengvumo, žvitrios akies ir padangių aukštybių. Iš to didelio noro pamėginti būti kaip paukščiai, matyt, ir radosi žmogaus kūrinys – lėktuvai, skraidinantys žmones į tolimas šalis. Tačiau metalinis paukštis nepanaikino žmogaus meilės mūsų šnekučiams – pavasario pranašams gimtinėje. Juk su jais mes, kaip ir mūsų protėviai, kalbamės, džiaugiamės, juos stebime ir kasmet išlydime bei laukiame sugrįžtant. Ar ne todėl jų laukdami darome inkilus, keliame į medžius ar kitas vietas, kad tik neliktume be pavasario ir vasaros paukščių čiulbesio – tos kasdienės vakaro špokų maldelės ar melodingosios lakštingalos giesmės, nekalbant jau apie rytinį pasisveikinimą su perkūno oželiu ar kiele. O jei dar prisilabinsi pelėdą ir ši, ūkaudama atsišauks nakties mėnesienoje, bus panašu kone į mistiką.

Daugiau skaitykite „Vilnies“ Nr. 37 gegužės 15 d.