Nacionaliniame ir regioniniame parke: permainos, pagundos ir perspektyvos

Prieš ketverius metus mūsų krašte esantis Labanoro regioninis parkas, besidriekiantis ir kaimyninių rajonų teritorijose, buvo "sutuoktas" su Aukštaitijos nacionaliniu parku. Nuo tada jungtinio parko teritorija tapo beveik 100 tūkst. hektarų, kuriuose, kaip sako  molėtiškis Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direktoriaus pavaduotojas Sigitas Žvinys, privalu saugoti tai, kas natūraliai gamtos sukurta. Ką šiandien paprastas žmogus žino apie parką, kuriame įstatymais reglamentuota tvarka, galimos statybos, pertvarkymai, galų gale - poilsis? Ne vienas atsakys, jog parkas tai vieta, kur viskas draudžiama. S. Žvinys iš karto suskumba prieštarauti. Niekas niekur nedraudžiama, galbūt šiek tiek ribojama, bet ieškoma galimybių žmonių poreikius tenkinti taip, kad gamta nenukentėtų ir joje besikuriantis žmogus būtų patenkintas.

Baigęs studijas Kauno technologijos universitete, chemijos fakultete, Sigitas įgijo aplinkos inžinieriaus bakalauro laipsnį, o potraukis saugoti, puoselėti, rūpintis gamta, sako, buvo nuo vaikystės. Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parke, padaręs karjerą iki direktoriaus pavaduotojo, kas, matyt, reiškia, jog jis lyg ir Labanoro daliai vadovautų, S. Žvinys jau dirba šešerius metus, kurie prabėgo akimirksniu. Pavaduotojo pareigos, beje, pasiektos paties darbu, pradėtos eiti nuo šių metų sausio. Pokalbiui atvykęs į "Vilnį", molėtiškis dėstė, jog savame krašte dirbti sudėtinga, ypač kai reikia reikalauti, jog būtų prisilaikoma tvarkos. Gal čia iš tiesų ta patarlė, jog savam krašte pranašu nebūsi, tiksli kaip niekad? "O kaip gi kitaip", - sako Sigitas, vien dėl šios priežasties atsisakęs minties imtis aplinkos agentūros pareigūno darbo. O tokios galimybės tuomet būta...

-Su aplinkosaugininkais turėtumėte būti partneriai, tad tiems daugybei hektarų prižiūrėti turite pagalbininkų?

-Direkcijoje dirba 36 darbuotojai. Tai menkos pajėgos, norint parką ne tik prižiūrėti, bet ir jam tinkamai atstovauti, galbūt aktyviau rengti investicinius projektus, ieškoti europinės paramos ir pan. Tiesioginei darbinei veiklai darbo jėgos lyg ir užtenka. Tuo tarpu aplinkosaugininkai tėra mūsų greičiau gerieji partneriai, nes, prireikus aštresnio požiūrio į pažeidėjus, vykdome bendrus reidus arba dalinamės bendrai turima informacija... Nepamirškime, kad dabartiniame parko darinyje yra beveik 400 ežerų. Ar įmanoma juos visus mums tinkamai sužiūrėti? Tai retorinis klausimas.

-Būti regioninio parko atsakingu darbuotoju ir kartu medžiotoju, žveju - sudėtingas derinys? Ypač mūsų krašte, kur žmonės daugiau žino apie kitus nei apie save. Kaip pavyksta suderinti darbą ir pomėgius? Žinant, kad plačiai žiniasklaidoje buvo nuskambėjęs jūsų medžiotojų klubo konfliktas, kurio epicentre buvote atsidūręs, pasiekė teismą.

-Pirmiausia noriu pasakyti, kad į mūsų kraštą atvažiuoja dirbti ir kurtis jauni specialistai, kurie savo darbinę ateitį mato tik čia. Jiems lengviau. Aš, žinoma, turiu "saviškio" kuprą. 

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 68 rugsėjo 5 d.