Ambasadorius V. A. Dambrava Alantoje - gyvenimas, vertas Holivudo

"Aš esu alantokas", pasakė 95-kerių sulaukęs legendinis ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava, kai šią vasarą naujajai Alantos dvaro galerijai dovanojo kelias retų knygų dėžes. 

Galvoju, kad Lietuvai V. A. Dambrava turėtų būti tas pat, kas vokiečiams buvo Konradas Adenaueris, italams De Gasperis arba prancūzams Robertas Schumanas. Visi šie žmonės buvo ryškios, įtakingos, valingos ir labai humaniškos asmenybės, padariusios didelę įtaką pokario pasauliui, krikščioniškai Europai.

Praeitą savaitę Alantos meno galerijoje ir susitikime Alantos gimnazijoje su moksleiviais, rajono vadovais ir vietine bendruomene V. A. Dambrava prisiminė septynerius vaikystės metus, praleistus šiame prieškario miestelyje, indėnų štabus, iškastus dvaro parko teritorijoje kartu su paskutinio dvaro savininko ministro Balio Sližio vaikais. Paklaustas apie tuometinius lietuvių ir žydų santykius, ambasadorius kartojo, kad Dambravų šeimoje žydai buvo visada gerbiami - motina vaikams nuo penktadienio vakaro nebeleisdavo triukšmauti, nes prasideda šabas - žydų šventės.

Ambasadoriaus tėvas Silvestras Dambrava iš pradžių buvo vargonininkas, mokėsi pas Juozą Naujalį, vėliau tapo Alantos policijos viršininku, gaisrininkų vadovu. Ambasadorius susitikime pasakojo, kad tėvelis buvo mėgstamas vietinių lietuvių ir žydų, žmonės surinko parašus, keldami jo kandidatūrą į Utenos apskrities burmistrus (merus). Tąsyk paprieštaravo Kauno valdžia. Net ir uždaręs banditėlį į areštinę, policijos viršininkas S. Dambrava prašė savo žmonos užtepti anam duonos - "gaila žmogaus". Svečias prisiminė, kad vaikystėje patarnavo Mišioms, kurias atnašavo Alantos bažnyčioje kitas alantiškis - arkivyskupas Teofilius Matulionis, 1933 m. kartu su dešimčia kitų Lietuvos kunigų, grįžusių iš Sovietų Rusijos kalėjimų, kai buvo iškeisti į Lietuvos bolševikų veikėjus.     

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 76 rugsėjo 25 d.