Juozo Vasiliausko pamokos

Praėjusią savaitę gavau tokį laišką: "Gerb. redaktore, jau penkios savaitės, kai mes be maestro Juozo Vasiliausko. Ta proga rašiau pamąstymus apie tai, ko Jis buvo vertas ir ką jaučiame. Po šio kilnaus talentų talento netekties. Gal molėtiškiai, ypač Videniškiai, ir nežinojo to, ką mes matėme ir branginome, ko nepamiršime. Jeigu Jūs numanote, kad tai, ką parašiau, aktualu, išspausdinkite..." Aišku, aktualu ir priverčia susimąstyti. Juk Juozas Vasiliauskas tiek daug savęs išdalino mūsų krašte, jį nuolat garsindamas, jame koncertuodamas, jo vaikus mokindamas, suaugusius išjudindamas... Kiek branginama Jo atmintis čia?     Redaktorė

  Juozo Vasiliausko pamokos

Baugus ir keistokas tas būties paradoksas: greit, labai greit dabartis virsta praeitimi, ir tik tada mes suvokiame save ir savo gyvenimo vertę, tik tada pradeda jaudinti atmintyje nušvintantys vaizdai, brangių žmonių paveikslai...

Želva prarado ypatingą žmogų - šaunų muzikantą, liaudiškosios muzikos kūrėją, menininką plačiąja šio žodžio prasme Juozą Vasiliauską, atsiradusį mūsų merdinčios kultūros padangėje labai netikėtai prieš ketverius metus, sušvytėjusį kaip meteoras ar ryški margaspalvė vaivorykštė, pabarsčiusi savo daugialypio talento kibirkštis ir... dingusį visiems laikams. Mirė jis taip pat netikėtai, dar nesproginėjant kaštonams ir negelstant klevams, rugsėjo 13 - ąją. Ir Želva nutilo. 

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 82 spalio 25 d.