Jau senokai man nebeaidi mokyklinis skambutis, kasdien į darbą kviesdavęs daugiau nei keturiasdešimt metų. Išėjau, palikau mokykloje... save. Ten buvo mano savastis, mano viltys, neviltys, džiaugsmai ir neretai –liūdesys, kurį atgindavo šeimų nenoras domėtis vaikų pasiekimais, abejingumas dar augančiam ir besiformuojančiam žmogui, visą atsakomybę paliekant mokytojui. Dirbau tuo metu, kai mokytojas buvo gerbiamas, kai moksleivis negalėjo jo pasiųsti po galais, kai mokykla turėjo savivertę.
Daugiau skaitykite „Vilnies“ Nr. 75 spalio 8 d.