Nijolė Kazlauskienė šiandien, kaip pati sako, gyvena geriausią gyvenimo tarpsnį – ramybėje, gamtoje, be priklausomybės kažkam, su savimi, be televizijos siūlomų programų... Prieš kelis dešimtmečius, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jos gyvenimas, iš Vilniaus mestelėjęs visą šeimą į Molėtus, į vyro tėviškę, buvo kur kas aktyvesnis – nestigo nei darbų, nei politikos, nei noro keisti, daryti, kurti. Nijolę daugelis ano meto politikų ir molėtiškių mena, kaip itin drąsią, dažnai, kaip buvo sakoma, koja atidarinėjančią duris į aukštų politikų kabinetus... Dabar ji šypsosi išgirdusi tokį palyginimą, nes viskas labai nutolo, nors liko atminty, kaip ir tvirtas apsisprendimas palikti konservatorių partiją, pasitraukti iš politikos.
Daugiau skaitykite “Vilnies“ Nr. 76 spalio 7 d.