Videniškietė Marytė Baranauskienė šio krašto žmonėms žinoma ne tik kaip seniūnijos specialistė bei ir kaip naminių bandelių kepėja. Mat moteris jau daugelį metų duonkepėje krosnyje kepa bandeles, kurių skonis ir kvapas grąžina kelis dešimtmečius atgal, kai Kalėdoms ir Velykoms vos ne kiekvienuose namuose buvo kepamos bandelės. Ar tai senovinis kepimo būdas, Marytė negali pasakyti, nes kai mama mirė, jai tebuvo 11 metų, todėl atmintyje likusi ne receptūra, o bandelės, jų skonis ir kvapas... Kaip kepti namines bandeles, Marytė mokėsi ir iš kaimynės, ir iš atminties, ir pati eksperimentuodama...
Šiemet minint socialinio darbuotojo dieną Molėtų rajono savivaldybės padėka už ilgametį profesionalų socialinio darbo organizavimą buvo įteikta Molėtų rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus socialinei darbuotojai Zitai Vorobjovienei. Dvylika metų šiame skyriuje besidarbuojanti Zita, pasakojusi apie gyvenimo vingius, atvedusius į socialinę sritį, atviravo, jog jos pirmasis gyvenime pasirinkimas buvo studijos tuometiniame Vilniaus žemės ūko buhalterinės apskaitos technikume. Iš Alantos krašto kilusi moteris tada pasirinko studijuoti jai nelabai prie širdies buvusią buhalterinę apskaitą, bet pastūmėta tėvų baigė studijas ir 1986 metais rugpjūčio pirmą dieną pradėjo dirbti Alantos tarybiniame ūkyje – technikume buhaltere.
Molėtų r. pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC) nuo birželio mėnesio gydytoja odontologe dirba molėtiškė Gerda Žižliauskienė. Pirmiausia ji sužavi tuo, kad vadina save gimtojo krašto vaiku, džiaugiasi labai artimais ryšiais su savo šeima, tėvais, seneliais, todėl proga po studijų įsidarbinti ne didmiestyje, kuris jai taip ir liko svetimas, bet Molėtuose, buvo ir yra tikra dovana.
Dvi veiklios mažus vaikus auginančios molėtiškės Edita Ratkevičienė ir Aistė Pelakauskienė prieš kurį laiką Utenoje, buvusio knygyno patalpose, atidarė vaikų žaidimo kambarį „Zyrza“ ir šiandien džiaugiasi galėdamos dovanoti vaikams ir jų tėveliams gerą laiką. Entuziastingos ir svajoti mėgstančios moterys savęs verslininkėmis nelaiko, greičiau vaikus mylinčiomis svajotojomis save vadina ir pasakojo, kad kambarį jos pačios kūrė vedinos pačių gražiausių minčių.
Jau dešimtmetį per Molėtus nuo ankstyvo ryto skubanti laiškininkė Audronė Bistrickienė ne tik pas gyventojus su spauda ar pensijomis užsuka – jos žinioje ir pagrindinės mieste esančios įstaigos, kurioms korespondencija pristatoma. Audronė neslepia, kad jai, baigusiai siuvimo amatą, ir dešimt metų dirbus siuvykloje „Gitolita“, iš kur mažinant pamainas teko išeiti, naujas darbas iš pradžių buvęs sunkokas, net ir ašarą tekdavo nubraukti – juk žmonių nepažinojo, o ir darbo pobūdis buvo visiškai naujas.