Į nuošalų Kameniškio kaimą (Alantos s.) per laukus vingiuojantis keliukas, atrodytų, ir baigiasi laukuose ant kalniuko – kitokio, nes tik ant jo pakilus atsiveria vaizdas į medžių paunksmėje prisiglaudusią sodybą, pasitinkančią rožynais, mažučiu tvenkiniu, ne vieną dešimtmetį skaičiuojančiomis senomis obelimis... Pro jas takeliu atskubėjusi sodybos šeimininkė Jolita Bugailiškienė pasakojimą apie savąjį rožių ūkį, gyvenimą kaime  pradeda ant kalniuko, kuris pasitinka netradiciškai po kalvą pažirusiomis lysvėmis, lyg labirintu, lyg gėlių dėlione...

Skaityti daugiau...

Vasaros šeštadienį  mūsų gimtinėje pasijutom laukiami:  kelelis lygus lygus, todėl juo  važiavom ,,kaip per stalą“, o gražiai nušienautas Kryžių kalnas švietė iš toli. Prie Atminties akmens pamerkta lelijų puokštė, pasodinta ryškiaspalvė surfinija.  Supratom – naujasis seniūnas Vilius Nalivaika pasirūpino ir keleliu, ir kalneliu. O gėlėmis – piliakiemiškė Genutė Kavoliūnaitė,  kartu su sese Janina ir mama Prane yra  bene ištikimiausios visų mūsų sumanymų dalyvės ir aktyvios padėjėjos.

Skaityti daugiau...

Po pandemijos pertrauktos kasmetinės tradicijos praėjusį šeštadienį Dubingiuose vėl buvo surengtos Giminių dienos. Šiuokart gausius Simunčių giminės atstovus sukvietė Rimantas Šikas ir giminės senolių sodybvietėje įsikūrusi Jana Kavaliauskienė. Į susibūrimą atvyko apie 50 artimų ir tolimesnių giminaičių iš Vilniaus, Naujosios Akmenės, Alytaus, Šiaulių, o vienos Simunčių šakos atstovai nepasivargino atkeliauti net iš Lenkijos.

Skaityti daugiau...

„Kūryba manyje gyvena visą laiką. Daug kas sako, kad esu labai meniška, bet pati to nejaučiu, nes tai, matyt, yra manyje, viduje, gal prigimtyje, “ – šypsodamasi apie save pasakoja Rita Ratkutė Kazlienė, kuri jau gali  save vadinti molėtiške, mat čia iš Kauno atsikraustė gyventi prieš aštuonerius metus. Ne tik gyventi, bet ir kurti bei savo kūryba dalintis su kitais.

Skaityti daugiau...

Taip sako mindūniškė Daiva Zamokaitė-Gaivelienė, neseniai minėjusi savo gyvenimo auksinį jubiliejų. Kažkaip su baime žiūrėjusi į tokį amžiaus tarpsnį, šiandien ji šypsosi, kad nieko naujo neįvyko: „Man rodos, kokia buvau, tokia ir likau,“ – linksmai sako Daiva. Gyvenimas- it žaidimo dėlionė. Ir negali ji būti visiems vienoda ar ta pati... Daivai, ko gero,  ji prasidėjo vaikystėje nuo knygų skaitymo. Bepigu, kai mama Jadvyga Petronytė- Zamokienė buvo pradinių klasių mokytoja, nors savo keturių vaikų, sako, nemokiusi, bet Daiva tvirtino, kad vis tiek buvo gera ir paranku turėti mamą mokytoją, ypač, kai reikėję pagelbėti namų darbų ruošime.

Skaityti daugiau...