Gegužės 14 dieną Jonavoje įvyko Lietuvos skautijos Pavasario šventė „Svečiuose pas skautą Joną 22“. Molėtiškiai skautai išgirdo legendą apie skautą Joną, su skautais sekė jo pėdsakais, aplankė pamėgtas vietas ir atlik įvairias užduotis reikėjo atpažinti kvapus, įskelti ugnį...
Lietuvos metrikoje – XIV a. pab.- XVIII a. pab. laikotarpio LDK dokumentų archyve – randama žinių, kad 1510 m. būta žmonių Kuolakasių, nuo kurių, kaip manoma, ir yra pavadinta vietovė tokiu pačiu pavadinimu. Kuolų kasėjų seniai nebeliko, o ir tie, kurie buvo likę, šiandien tampa maža saujele Kuolakasių bendruomenėje. Kažkada būta pagrindinės mokyklos, kuri ir erdviniu požiūriu, ir architektūriniu – primena buvusią Mindūnų mokyklą.
Neseniai Molėtų kultūros centro teatro studija „Remarka“ molėtiškiams padovanojo premjerą. Dovana – didelė, jautri, priverčianti susimąstyti, įtraukianti ir bent jau kuriam laikui pasiliekanti viduje... Ir patys remarkiečiai gavo dovaną – nuo molėtiškių, tądien suskubusių į premjerą, pilnutėle sale žvelgusių į jaunuolius, pasirinkusius Justino Marcinkevičiaus „Sieną“ - susižavėjimą... Pasikartosiu, pilnutėlė salė žiūrovų (nors kada „Remarkos“, šio kūrybingo mūsų krašto jaunimo teatro studijos, pastatymai nepripildydavo Kultūros centro salės) šiuokart „Sieną“ žiūrėjo „įtraukti“, sužavėti artistiškumu, užpildyti emocijomis, jautrinami gėrėjimosi jaunais žmonėmis, jų artistiškumu bei jų vadove, kuri daugiau nei dvidešimt metų su jais, vis atsinaujinančiais, nes vieni išeina, o kiti ateina, eina kūrybos keliu... Su „Remarkos“ vadove Jolanta Žalaliene premjeros, kuri buvo nekantriai laukta, atkakliai repetuota, išmaniai dėliota ir iki smulkmenų nugludinta, kalbėjomės emocijoms dar neatslūgus, dar priblokšta, kas įprastai būna po didelio bėgimo, išleidusios širdį pasivaikščioti, kaip vaizdingai pati sakė...
Atrodytų, visada įdomu pažvelgti į jauno žmogaus pasaulį, susipažinti su jo mintimis ir idėjomis. Tik šitame skubėjimo laike mes vis mažiau turime laiko pažvelgti vieni į kitus, pasakyti gerą žodį, padėti, užjausti, pasakyti kažką brangaus, ką žmogus galėtų saugoti ir prisiminti, o reikalui esant, išsitraukti iš atminties klodų ir pasiimti lyg naują viltį. Elzė Dubnikovaitė, atrodytų, dar neturėjusi laiko išsikalbėti, bet jau turinti ir galinti daug ką pasakyti, šįmet pirmąkart ryžosi viešam žingsniui ir pateikė savo kūrybą Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkursui.
Ieškant išmaniojo įrenginio, dažniausiai atkreipiame dėmesį į tai, kas šiai dienai yra nauja. Tiesa, naujosios technologijos išties geba nustebinti, tačiau vertėtų atkreipti dėmesį ir į kitus elementus, kurie yra svarbūs efektyviam įrenginio veikimui. Vieni iš tokių pagrindinių elementų yra įrenginio ekranas, procesorius ir kamera.