Vėžlys, gaidys ir akvalangas... Tiesą sakant – tie trys dalykai tarpusavy neturi nieko bendra, bet jie pirmieji, atėję į galvą kaip vaizdiniai spaudos, radijo ir televizijos  palyginimui. Visiems jiems, daugiau ar mažiau, buvo pranašautos mirtys, bet, atrodo, kad jie – ilgaamžiai ir taip lengvai nepasiduodantys jokioms pranašystėms. Nors juos valdo ir jais naudojasi patys žmonės, bet ilgainiui šie informacijos produktai  tampa „gyvais organizmais“, be kurių būtų sunku įsivaizduoti visas tris laiko – praeities, dabarties ir ateities formas. Šįkart -apie  radiją, o jis man asocijuojasi su gaidžiu, kurio skardžiabalsį  „ kakariekū“ retai kur beužgirsi...

Skaityti daugiau...

Lietuvos gyventojų trėmimai vyko 1940–1953 m. 1948 m. iš Alantos apylinkių  Duobinių kaimo buvo išvežtos ūkininkų Bražėnų, Barizų šeimos, iš Laičių kaimo – Juočių ir Katinų.
Šepečių šeimos likimas. Nujausdami tremties tikimybę, ūkininkų Adelės ir Jono Šepečių šeima, turėjusi daugiau nei 40 ha žemės, slapstėsi pas kaimynus. Daug išgyvenimų teko šeimai, kai tvarkingų ūkininkų ūkis buvo nubuožintas, šeimininkams palikus 5 ha žemės, teko mokėti valstybei mokesčius pinigais, maisto produktais. Namuose nakvoti likdavo tik ūkio šeimininko Jono motina Elena Vėžienė.

Skaityti daugiau...

Molėtų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Daiva Sičiūnienė jau dvylika metų savo mėgiamą dalyką dėsto Molėtų gimnazijoje. Šie mokslo metai visai pedagoginei bendruomenei kitokie, nes juos sujaukė pandemijos grėsmė, kitoks darbas karantino metu ir nuotolinis mokymas. Didelę pedagoginio darbo patirtį turinti pedagogė išsitarė, kad kalbant apie pasikeitusią mokymosi sistemą ji tegali pakartoti dažnai girdimą frazę, kad „mes niekada nebebūsime tokie, kokie buvome prieš karantiną“. „O gal tai yra gerai,“-  svarsto mokytoja ir priduria, jei išliktume tokie patys, vadinasi, pamoka praėjo veltui...

Skaityti daugiau...