Ši istorija skirta apie žmones, kurie nenorėjo prarasti Alantos nei vieno ir taip nedidelės Lietuvos miestelio ar kaimo, dėl jų ryžosi mirti. Dauguma tai ir padarė – sėkmė šypsosi ne visiems. Henrikas iš Alantos yra vienas iš tų, kurie išliko. Todėl man pasisekė išgirsti šio žmogaus istoriją. Henrikas Jatautis-Gintvytis. Alanta – jo namai. 93-jų metų amžiaus senolis žvitriai atveria savojo namuko prieškambario duris, pasodina ir pasiūlo arbatos. „Tai čia jūs tas būsimas žurnalistas? Klauskite, papasakosiu, ką atsimenu“, - nusijuokęs prisėda šalia.

Skaityti daugiau...

Jei kartais sugalvotumėte ją aplankyti, šiukštu, nevažiuokite nei Alantos, nei Giedraičių kryptimi, kur yra Jaurų kaimai, o jūsų vedliu tebūnie Bebrusų ežeras ir kaimo pavadinimas Jauros II.
Tas kaimas, žinoma, smarkiai pasikeitęs. Vargu, ar besuprasi ir besurasi, kur ten tebepūpso šlapia, sunki, vasarą išdžiūstanti ir suskylanti dirva, kaip ir neberasi žmogaus, kuris galėtų pasakyti: jauroje rugiai dar užauga... O štai Virginija Baliūnaitė – Mackonienė, čia gimusi ir augusi, nors rugių ir neaugina, bet turi rugiaveidę – grakščią viksvuolę, subrandinančią geltonas varpas, kuria reikia nuolat rūpintis, kad visos žemės nepaverstų rugiaveidžių lauku.

Skaityti daugiau...