Žiemą, kuomet bitelėms ramybės laikas, Molėtų rajono bitininkų draugijoje būta judesio. Iš pareigų po ilgų vadovavimo draugijai metų atsistatydinus Mildai Šukevičienei, draugijos vairas patikėtas Arvydui Satkūnui. Prieš devynerius metus prie draugijos veiklos prisijungęs bitininkas iš Juodėnų kaimo (Čiulėnų s.) sutiko vadovauti draugijai prisiimdamas visus įsipareigojimus ir atsakomybę.
Amatų gatvėje, Molėtuose esantis turgelis, kuriame prekiaujama vaisiais, daržovėmis, konditerijos gaminiais, gėlėmis ir pramoninėmis prekėmis, jau kuris laikas tapo vieno vyriškio nakvynės namais. Turgelyje nakvojantis neįgalus pusamžis vyras, neturintis rankų pirštų, molėtiškių dažnai sutinkamas prie prekybos centrų su indeliu prašantis išmaldos, sulaukia geros valios žmonių užuojautos. Jam, iš pažiūros atrodančiam kaip vargšui benamiui, dosniai aukojami pinigėliai. Deja, vyras juos linkęs panaudoti ne maistui, o ir stogą virš galvos jis, pasirodo, turįs...
Ši istorija skirta apie žmones, kurie nenorėjo prarasti Alantos nei vieno ir taip nedidelės Lietuvos miestelio ar kaimo, dėl jų ryžosi mirti. Dauguma tai ir padarė – sėkmė šypsosi ne visiems. Henrikas iš Alantos yra vienas iš tų, kurie išliko. Todėl man pasisekė išgirsti šio žmogaus istoriją. Henrikas Jatautis-Gintvytis. Alanta – jo namai. 93-jų metų amžiaus senolis žvitriai atveria savojo namuko prieškambario duris, pasodina ir pasiūlo arbatos. „Tai čia jūs tas būsimas žurnalistas? Klauskite, papasakosiu, ką atsimenu“, - nusijuokęs prisėda šalia.
Kraštietė Agnė Jurelė (Stalnionytė) jau kurį laiką dirba su kurčiaisiais ir neprigirdinčiais Vilniuje, jų ugdymo centre (LKNUC). Pasak Agnės, tokių ugdymo įstaigų, kokioje ji dirba, yra ir Kaune, ir Panevėžy, ir Klaipėdoje, bet tik Vilniuje yra 12 klasių ugdymas, prilygstantis gimnazijai, kitur vaikai gali įgyti tik 10-ies klasių išsilavinimą.
Jei kartais sugalvotumėte ją aplankyti, šiukštu, nevažiuokite nei Alantos, nei Giedraičių kryptimi, kur yra Jaurų kaimai, o jūsų vedliu tebūnie Bebrusų ežeras ir kaimo pavadinimas Jauros II.
Tas kaimas, žinoma, smarkiai pasikeitęs. Vargu, ar besuprasi ir besurasi, kur ten tebepūpso šlapia, sunki, vasarą išdžiūstanti ir suskylanti dirva, kaip ir neberasi žmogaus, kuris galėtų pasakyti: jauroje rugiai dar užauga... O štai Virginija Baliūnaitė – Mackonienė, čia gimusi ir augusi, nors rugių ir neaugina, bet turi rugiaveidę – grakščią viksvuolę, subrandinančią geltonas varpas, kuria reikia nuolat rūpintis, kad visos žemės nepaverstų rugiaveidžių lauku.