Iš Alantos ugniagesių istorijos...

Atskleisti ugniagesių istoriją iki 1940 m. nėra lengva, nes išliko mažai istorinių šaltinių, neužfiksuoti liudininkų atsiminimai. Lietuvos didžiosios kunigaikštijos  metraščiuose pirmą kartą gaisras dabartinės Lietuvos teritorijoje  užregistruotas 1366 metais. Vienas iš didesnių gaisrų, kilusių Vilniuje,  netiesiogiai sietinas ir su Alanta. Prasidėjus Reformacijos judėjimui, kildavo įvairių konfliktų tarp protestantų ir katalikų. Po vieno konflikto katalikų jezuitai Vilniuje nusiaubė ir padegė protestantų-reformatų sinodo pastatą, biblioteką ir archyvą. Gelbėjant dokumentus ir knygas, biblioteka buvo perkelta į reformatų Radvilų valdomą Alantos dvarą ir kurį laiką buvo saugoma jo rūsiuose, o vėliau perkelta į Kėdainius ir Nesvyžių. Yra minima, kad 1580 m. Alantos dvaro savininkui Grigui Astikui už šnipinėjimą Rusijos naudai ir už netikrų pinigų padirbinėjimą buvo nukirsta galva, jo turtas konfiskuotas, o Alantos dvaro rūmai sudeginti. Tačiau šis rūmų sudeginimas  greičiausiai  daugiau legendinis faktas, nes jo nepatvirtina istoriniai šaltiniai. Carinėje Lietuvoje krašto priešgaisrinė sauga plėtojosi lėtokai ir tik didžiuosiuose miestuose. Ugniagesių komandos buvo blogai finansuojamos ir nesugebėdavo susidoroti su darbu, todėl apskričių miestuose ir didesnėse gyvenvietėse pradėjo kurtis savanoriškos ugniagesių draugijos. Pirmosios savanorių ugniagesių draugijos susikūrė  XIX a. Caro valdžia jų  neleido steigti. Atslūgus carinei rusų priespaudai ir atgavus lietuvišką spaudą nuo 1905 m. didėjo visuomeninių organizacijų, tarp jų  - ir ugniagesių organizacijų, skaičius. 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 41 gegužės 26 d.