Būti ar nebūti... suoliukui

Neseniai netyčia nugirstas dviejų molėtiškių pokalbis apie tai, kad prie vieno daugiabučio namo miesto pakraštyje nėra nė vieno suoliuko, kai name gyvena ne vienas garbaus amžiaus žmogus, privertė susimąstyti apie suoliukų reikšmę, paskirtį ir naudą mūsų mieste. Moteris taipogi sakė, kad ji būtinai kreipsis į atsakingus specialistus, kad tie suoliukai atsirastų. Iš tikrųjų, šis niekuo neypatingas lauko baldas labai reikalingas tiems, kurie mėgsta susitikti su kaimynais ar šiaip lauke pabūti, o kartu apsidairyti, su praeinančiais pažįstamais pasilabinti, kokį skaitalą paskaityti. Suprantama, kad suoliukus aplipę prie laiptinių garbaus amžiaus moterys neretai jaunesnius piktina, neva, jos tik ir žiūri, kas, kur, su kuo, kaip ir kodėl. Tačiau tuo pačiu tai gali pasitarnauti bendram labui, pavyzdžiui, namo saugumui, informacijos suteikimui. O štai Mechanizatorių gatvėje esančio daugiabučio vienos laiptinės suoliukas labai mielas vienam namo gyventojui, kuris vos ne kasdien ten kokį trupinį aplink suskridusiems paukšteliams numeta. Žinoma, suskrenda ir varnos, tačiau jos nuvejamos, nes maistas skirtas tik mažuliukams paukšteliams. Galbūt vaizdelis kažkuo primena Liepų gatvėje "organizuojamus" balandžių lesinimus, tačiau belieka tikėtis, kad iki tokio masto proceso, kuris jau įkyrėjęs ne tik kaimynams, bet ir įvairių institucijų specialistams, neišaugs... Jaunimas, savaime suprantama, savo pasisėdėjimams ieško atokesnių suoliukų, prie kurių po dažnų, ypač vakarinių ar naktinių, pasisėdėjimų lieka ne tik kalnai šiukšlių, bet ir patys suoliukai nukenčia, o taip pat ne pyragai ir šalia stovinčioms šiukšliadėžėms. 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 60 rugpjūčio 5 d.