Popieriuje sukurtas monstras realybėje žmonių lūkesčių nepateisina?

Minutės tapo valandomis

Toks pojūtis užklumpa tuomet, kai tenka laukti. Ypač tada, kai esi bejėgis, o šalia tavęs - skubios  pagalbos reikalingas žmogus.  Beveik prieš dvi savaites minutės amžinybe tapo molėtiškei Vidai Šėžienei, kuri šiandien braukia skaudžias ašaras dėl mylimo vyro Petro staigios mirties. Drauge nugyventi dešimtmečiai, užauginti sūnūs, jaukiai atstatyti Vidos tėvų namai, atsakingai ir ūkiškai vystytas nuosavas ūkis, aprūpintas reikiama technika, ir dar daug planuotų darbų bei įvykių... Paluokesos kaimo sodybos, kuri pirmiausia pasitinka didžiule daržine, akivaizdžiai rodančia, kad čia gyvenama ūkiškai, šeimininkei šiandien, netekus savojo žmogaus, kalbėti sunku. Ji karštligiškai spaudo mobilaus telefono mygtukus, lyg dar kartą mėgindama atkartoti lemtingos nakties įvykius ir pagalbos šauksmą. Tik to numerio - 112 - telefono atmintyje nebeliko, nes jis nemokamas, todėl ir neužfiksuojamas. O Vida prisipažįsta, kad labai norėtų sužinoti, kiek tą lemtingąją naktį užtruko pokalbiai su turėjusiais neatidėliotinai siųsti pagalbą...

Iš vakaro viskas buvę kaip įprasta - juk prieš akis poilsio dienos, nors, turint nemenką ūkį, tokių nelabai esama, įprastos pamėgtos abiejų laidos, dėl sveikatos su kaimynu padaryta po penkiasdešimt gramų, išsitrauktas ir akordeonas... Jau po vidurnakčio iš miegų pažadino šlepsenimas, vyro eita ligi lauko durų - įleisti du augintiniai katinai, kuriems, atrodė, lauke lyg ir vėsoka. Apie 4 val. Vida jau skambino... 112, nes jos Petrui pasidarė bloga.

-Atsiliepė greitai, o tada prasidėjo klausimynas: kas atsitiko, kokie požymiai, kur gyvenat, kokia gatvė, kas pranešėjas ir t.t. ir t.t. Rodės, kad jie niekad nenustos man uždavinėti klausimų. Tiesiog rėkte rėkiau, kad greičiau siųstų greitąją, o gyvenu tarp "Maximos" ir "Lelijos". Juk tai Molėtų greitajai būtų taip suprantama. O paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu vėl turėjau tikslinti, koks kaimas, kokia gatvė... Kai baigėsi klausimynas, vėl grįžau prie vyro, vėl dariau masažą ir skambinau sūnui, gyvenančiam Rimučių kaime, 7 kilometrai nuo mūsų.  Laikas ėjo, o pagalbos vis nėra. Vėl puoliau skambinti 112. Vėl tie patys klausimai, tiesa, liepė vyrą nukelti ant žemės ir gaivinti... Atskubėjo sūnus su marčia, ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą, tuomet atvažiavo ir greitoji... Bet žmogaus jau nebebuvo. Taip ilgu buvo laukti, taip baisu buvo išgirsti skaudžią žinią...

Po laidotuvių, kurios praėjo tarsi rūke, Vida vis neranda sau atsako, ar būtų galima buvę išgelbėti jos vyrą, jeigu pagalba būtų atskubėjusi greičiau, jeigu būtų galėjusi dėl jos kreiptis taip, kaip anksčiau - tiesiai į Molėtų greitosios medicinos pagalbos centrą, be jokių tarpininkų ir centralizuotų dispečerinių.

-Neabejoju, kad mūsų greitoji būtų atvažiavusi per dvi ar tris minutes, - sako moteris, tramdydama iš krūtinės besiveržiančią raudą. - Ačiū Molėtų greitosios felčerei Marytei Šlepikienei, kuri, deja, niekuo jau nebegalėjo padėti, bet buvo labai žmogiškai šilta pačiomis pirmomis netekties minutėmis. Neturiu jokių pretenzijų Molėtų greitajai medicinos pagalbai, nes jos darbuotojai nekalti dėl sukurtojo "produkto" - "monstro",  kuris negeba dirbti taip, kaip mums žadėta.

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 90 lapkričio 21 d.