Alantos kraštas ir jo žmonės nepriklausomybės kovose 1918–1920 metais

Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Alantoje svečiuosis istorikas Gintautas Šeikis. Pateikiame jo parengtą straipsnį apie Alantos valsčiuje prieš beveik šimtmetį vykusias kovas, istorinius įvykius.

,,Nerasi tu niekur,

Niekad nerasi,

Ką tau savanoriai

Parnešė basi...“                     Jonas Graičiūnas

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Antano Smetonos, paskelbė atkurianti šalies nepriklausomybę. Vietos savivaldos įstaigas Alantoje kaip ir kituose Utenos apskrities valsčiuose pradėta kurti dar esant vokiečių administracijai, kuri visokiais būdais tam trukdė. Utenos apskrities komisaras Balys Sližys pranešime vidaus reikalų ministrui rašė, kad kelias dienas derėjosi su vokiečių pareigūnais, kol lapkričio 26 d. gavo jų sutikimą valsčiuose organizuoti susirinkimus. Iki lapkričio 30 d. visuose Utenos apskrities valsčiuose, tarp jų ir Alantoje, buvo surengti rinkimai, Alantos valsčiaus komitetas išrinktas iš penkių žmonių. Komiteto pirmininku tapo Rapolas Kazlas iš Kazlų kaimo, nariais: P. Jakučionis, J. Steiblys ir mokytojas S. Slapšys. 1918 m. gruodžio pradžioje iš Alantos pasitraukė paskutinis vokiečių kareivis. Besitraukianti vokiečių armija išvežė rekvizuotą turtą, nusiaubė Alantos dvaro pastatą, išvežta Alantos bažnyčios vargonų dalis, aplinkui siautėjo dezertyrų gaujos. Alantos pradinėje mokykloje vokiečių okupacijos laikais buvo įkurta užkrečiamųjų ligų ligoninė, vėliau jos patalpos paverstos sandėliu, nebuvo aiškių valsčiaus administracijos ribų.

Pasitraukus vokiečių kariuomenei greitai paaiškėjo, kad Rusija ir Lenkija nebuvo geranoriškai nusiteikusios atsikuriančios Lietuvos atžvilgiu ir brandino planus ją pavergti. Bolševikų kariuomenė iki 1919 m. sausio pabaigos užėmė du trečdalius Lietuvos teritorijos. Gruodžio pabaigoje Alantą užėmė Raudonosios armijos Pskovo (Lietuvių) divizijos 7-asis pulkas.1919 m. sausio 14 d. Alantoje buvo sudarytas revoliucinis komitetas iš kairuoliškai nusiteikusių aktyvistų. Revoliucinio komiteto pirmininku išrinktas Antanas Siminkevičius. Revoliucinis komitetas turėjo savo miliciją, jo būstinė buvo įsikūrusi daktaro J. Gaidžio-Gaidamavičiaus name. Laikotarpis nuo 1918 m. pabaigos iki 1920 m. pradžios buvo sunkus jaunai besikuriančiai valstybei, tačiau Lietuvos kariuomenė sugebėjo sparčiai persiorganizuoti ir, atrėmusi keletą bolševikų puolimų, pamažu perėmė iniciatyvą ir 1919 m. pavasarį pradėjo stambesnius puolamuosius veiksmus.

Alantos išvadavimas iš bolševikų buvo gerai suplanuotos karinės Kurklių operacijos dalis. Jį atliko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-asis pėstininkų pulkas, vadovaujamas karininko Kazio Ladygos. Pagrindinis puolimo tikslas – užimti Kurklius, Anykščius ir teritoriją tarp Šventosios ir Virintos upių. Gegužės 19 d. pulko vadas K. Ladyga, norėdamas apsaugoti rinktinės kairįjį sparną nuo netikėtų bolševikų kontrpuolimų, nutarė pulti Anykščius, o karininko V. Šaudzio vadovaujama kuopa gavo užduotį užimti Alantą ir jos svarbiausiomis kryptimis organizuoti atramos punktus. Gegužės 19 d. ankstų rytą 6-oji pulko kuopa pajudėjo Alantos link per Perkalius, Paraudinės dvarą ir Laičius ir, po trijų valandų nesulaukusi bolševikų pasipriešinimo, įžygiavo į Alantą. Po kiek laiko į Alantą atvyko ir trijų karininkų vadovaujama lenkų kuopa, kuri irgi buvo gavusi užduotį užimti Alantą. Tarp lietuvių ir lenkų karininkų įvyko smarkus ginčas, bet, matydami tvirtą lietuvių nusistatymą, lenkai iš Alantos pasitraukė Molėtų kryptimi. Karininkas V. Šaudzis padarė užtvaras Pakalnių ir Alantos dvaro kryptimis, nes bolševikai įsitvirtino į vakarus nuo Kazlų kaimo ir visą laiką šaudė į lietuvius. Kovose tarp Pakalnių ir Kaniūkų buvo sunkiai sužeistas kuopos vadas V. Šaudzis, tačiau sužeistas spėjo išvesti kuopą iš apsupties į Skiemonis, kur tuo metu buvo pulko štabas.

Po nedidelio atokvėpio gegužės 22 d. buvo pradėta ruoštis naujam puolimui Utenos kryptimi. 1919 m. gegužės 24 d. vyriausiasis kariuomenės vadas generolas S. Žukauskas paskelbė įsakymą Nr. 5, kuriuo Ukmergės rinktinė, susitarusi su vokiečių saksų 18 pėstininkų pulku, turėjo pulti Uteną trimis voromis. Dešiniąją vorą, kuri turėjo pulti per Alantą ir Pakalnius, sudarė pėstininkų 1-ojo pulko du batalionai, raitųjų žvalgų komanda, du raitelių eskadronai ir karininko M. Pečiulionio vadovaujama ne visos sudėties 4-oji baterija su 3 patrankomis. Šiai vorai vadovavo pats karininkas K. Ladyga.

Puolimas buvo pradėtas gegužės 31 d. Dešinioji karininko K. Ladygos vadovaujama vora, išvakarėse susikoncentravusi prie vieškelio Alanta–Pakalniai–Utena, 6 val. ryto pradėjo žygį. Pasiekusi Motiejūnų kaimą, vora iš Žybėčių kaimo aukštumų buvo apšaudyta bolševikų šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi. Į tai atsakius artilerijos ugnimi ir pasiuntus vieną pėstininkų kuopą, bolševikai pasitraukė Kaniūkų link. Atrodė, kad K. Ladygos vadovaujama vora toliau sėkmingai stums priešą link Utenos, tačiau bolševikai persigrupavo ir į lietuvių artilerijos ir puolančiųjų pėstininkų veiksmus atsakė smarkia ir taiklia visų ginklų rūšių ugnimi. Lietuvių puolančiosios grandinės buvo sulaikytos ir, neatlaikiusios spaudimo, ėmė trauktis. Bolševikai iš Kaniūkų kaimo perėjo į kontrpuolimą nuo Vitkūnų ir Saukiškių kaimų ir ėmė supti vorą iš dešinės pusės. K. Ladyga, tai matydamas, leido karininkui V. Skorupskiui su pėstininkų artilerija, kurią iš dešinės supo priešų raiteliai, trauktis nuo Kazlų kaimo ir persigrupuoti.K. Ladyga su raiteliais, priešui nematant, už į rytus nuo Kazlų kaimo krūmokšniais apaugusios kalvos palikę arklius, prisileido arti žvalgybos neturėjusius persekiotojus ir juos netikėtai atakavo salvėmis. Bolševikai to nesitikėjo ir pakriko, ėmė skubiai trauktis. O pėstininkais tapę žvalgai ir raiteliai, puldami per kalnelius nuo šiaurės vieškelio pusės, apie kilometrą persekiojo besitraukiantį priešą Alantos–Pakalnių vieškeliu. Neturint tikslių žinių apie dešiniajame sparne buvusius raitelius, toliau nuo persekiojimo buvo atsisakyta. Bolševikų raiteliai, lenkams pasitraukus, laisvi veikė voros dešinėje. Tuo metu pro Svobiškio dvarą, Antaliežius, Trumponis, Migiškius prasiveržę vakarų kryptimi, atakavo ant vieškelio pastebėtas karininko V. Skorupskio voros dalis. Tačiau šį bolševikų puolimą mūsiškiai laiku pastebėjo. Karininkui A. Povilaičiui į puolantį priešą atidengus smarkią kulkosvaidžių, o karininkui M. Pečiulioniui – taiklią artilerijos ugnį, bolševikų raiteliai atsitraukė.

Atsitraukiančius bolševikų raitelius pastebėjo Alantos apylinkes žvalgiusieji mūsų raiteliai. Kurį laiką mūsiškiai jų nekliudė. Bolševikams prijojus prie Virintos tilto, mūsiškių raitelių užtvaros nuo aukštumų juos stipriai apšaudė. Bolševikų raiteliai nuo vieškelio metėsi per Virintą į šiaurės rytus. Bet čia salvėmis juos pasitiko kitos mūsų raitininkų užtvaros. Dar labiau pakrikę bolševikai metėsi į šoną ir vėl įklimpo į pelkę prie Alantos, alantiškiams žinomą „Peklos“ vardu. Palikę įklimpusius arklius, jie pėsčiomis pasitraukė. Vėliau vietos gyventojai iš pelkės ištraukė įklimpusius arklius, surinko bolševikų paliktus ginklus ir amuniciją.Vėl perėmęs iniciatyvą ir iki vėlyvos nakties su savo raitininkais persekiodamas bolševikus, K. Ladyga pasiekė Skudutiškį ir Kaniūkus. Kelias į Uteną buvo laisvas, birželio 2 d. ryte buvo išvaduota Utena.

Kitas, irgi nelengvas Lietuvos nepriklausomybės kovų etapas buvo kovos su Lenkija. Lenkijos ir Lietuvos tikslai kovojant su bolševikais buvo panašūs – išvyti bolševikų kariuomenę, tačiau vėliau Lenkijos vyriausybė pradėjo laikytis dvilypės politikos. Lietuvos kariuomenė, atkakliai kaudamasi su Raudonąja armija, artėjo prie Vilniaus. Lenkijos vadovybė, siekdama užbėgti lietuviams už akių, Vilniaus link pasiuntė savo dalinius. Realiai tai buvo lenkų žygis ne tik prieš Raudonąją armiją, bet ir prieš Lietuvą: išvyti iš Vilniaus sovietus ir neįleisti lietuvių. Persigrupavę lenkų daliniai veržėsi toliau į Lietuvos teritoriją. Taip Vilniaus vadavimo iš sovietų operacija virto agresija

Tuo metu Alantoje birželio 17 d. buvo renkama valsčiaus valdyba iš trijų asmenų: viršaičio, iždininko ir raštininko. Į posėdį negalėjo atvykti visų sodžių įgaliotiniai, nes siautėjantys lenkų legionieriai neleido jų rinkti. Įgaliotinių susirinkimas pasipiktino dėl tokio lenkų okupantų elgesio ir pavedė naujai išrinktai valsčiaus valdybai nusiųsti Utenos apskrities viršininkui protestą. Įgaliotinių susirinkime liepos mėnesį lenkai įkūrė savo štabą Liliškių dvare ir nutiesė telefono liniją į Alantos dvarą, o Svobiškio dvare įkūrė savo valsčių (gminą). Visą rytinę Alantos valsčiaus dalį kontroliavo lenkai.

Birželio mėnesio pabaigoje Alantos miestelio apylinkėse jau pasirodydavo lenkų kariuomenės būreliai. Jie žvalgė apylinkes ir grobdavo gyventojų turtą. 1919 m. birželio 22 d. Alantos valsčiaus valdyba kreipėsi į Utenos apskrities viršininką raštu, kuriame nurodė, kad lenkų legionieriai plėšikauja, varo kaimiečius į pastotes, skelbia naujokų mobilizaciją, verčia gyventojus rašyti prašymą priklausyti Lenkijos valstybei ir prašo patarimų bei instrukcijų dėl tolesnio veikimo. Alantos apylinkėse lietuvių kariuomenės ar apsaugos neliko, patys gyventojai turėjo tuo rūpintis. Susikūręs valsčiaus komitetas išrinko valdybą, iš kelių žmonių sudarė miliciją. Vėliau, lenkams užėmus Alantą, milicijos pagrindu susiformavo partizanų būrys. Liepos mėnesį lenkų kariuomenės daliniai užėmė pusę miestelio, pareiškę valsčiaus valdybai, kad jie nuo Skudutiškio iki Utenos ir Vilniaus kelio patys valdys ir tvarkys šią teritoriją.

Su lenkų valdžia bičiuliavosi dauguma Alantos valsčiaus dvarų savininkų. Liepos 5 d. Alantos valsčiaus milicijantas Stanislovas Audenis Kurmino dvare prie Skudutiškio sukvietė valstiečius į susirinkimą, nes reikėjo išrinkti Alantos valsčiaus įgaliotinį. Tai sužinojęs, dvarininkas Kurminas pradėjo ant jo rėkti: „Kokią tu turi teisę daryti susirinkimą? Čia yra Lenkija!“ Iškvietė lenkų legionierius, kurie areštavo S. Audenį, nuvarė į Liliškių dvarą ir uždarė į daboklę. Kitą dieną lenkų karių į bataliono teismą Molėtuose vežamas S. Audenis pabėgo.

Liepos 19 d. gausi lenkų kariuomenės rinktinė netikėtai užpuolė Alantos miestelį. Vietos valdžia buvo suimta, milicija nuginkluota, imta plėšti vietos gyventojus. Bolševikų fronte buvusi Lietuvos kariuomenės vadovybė iš rezervo suorganizavo karių būrį, sumušė ir išvijo lenkus iš miestelio ir, karininko K. Škirpos teigimu, paėmė į nelaisvę 24 lenkų belaisvius. Alantos valsčiaus valdyba sunkiomis sąlygomis stengėsi įtvirtinti valdžią valsčiuje. Liepos 22–23 d. įvyko Alantos valsčiaus įgaliotinių susirinkimas. Buvo svarstomi klausimai ir priimti nutarimai: dėl mokesčių, dėl kontrolės komisijos sudarymo, dėl algų mokėjimo milicininkams, dėl vaistinės atidarymo ir valstiečių vaikų skiepijimo. Alantos valsčiaus valdybą sudarė viršaitis Kazlas, sekretorius Steiblys, iždininkas Jakučionis.

Rugpjūčio 17 d. lenkai užėmė visą miestelį, nuginklavo miliciją ir užgrobė valsčiaus valdybos iždą, kuriame buvo 10 tūkstančių ostmarkių. Lenkai ieškojo valdybos narių ir kasininko, kad juos areštuotų. Tačiau po kelių dienų naktį, padedant raštinės sargui S. Pivorui, viršaičiui R. Kazlui vadovaujant, seifas su pinigais sėkmingai iš valsčiaus patalpų buvo išneštas ir pristatytas į Skiemonis, kur tuo metu laikinai buvo įsikūręs Alantos valsčiaus viršaitis ir valdybos nariai.

Lenkams galutinai užėmus miestelį, iš jo ir valsčiaus gyventojų pradėjo formuotis partizanų kuopelė, kuri įvairiais būdais stengėsi priešintis okupantams, palaikė ryšius su Utenos apskrities valdžia ir Alantos valsčiaus valdyba, kuri laikinai buvo pasitraukusi į Skiemonis. Rugsėjo 8 d. Alantos partizanai P. Jakučionis, R. Kazlas ir J. Adomėnas Utenos komendanto prašymu atliko žvalgybą, informaciją perdavė lietuvių kariuomenės daliniams. Tą pačią naktį vietos partizanai kartu su kariuomenės būreliu apsupo Alantos miestelį, nuginklavo valsčiaus patalpose buvusius lenkus, išlaisvino 7 belaisvius, paėmė 20 lenkų su komendantu ir vieną kulkosvaidį. Auštant juos į Uteną varė 4–6 lietuvių kariai. Tačiau prie Pakalnių lenkų kariams pavyko užpulti lietuvių sargybinius, juos nuginkluoti ir per Skudutiškį pabėgti į Liliškių dvarą, kur dislokavosi apie 300 lenkų karių.

Kai kada trumpam į Alantą atvykdavo reguliariosios armijos sudėtyje besikaunantys karininkai ir kariai ir padėdavo atlikti operacijas. 1919 m. rudenį Lietuvos kariuomenės karininkas Pranas Telksnys, vykdamas į tėviškę Runionių kaimą, pasiėmė keletą kareivių ir su Alantos partizanais puolė Bajorų kaimą. Keletas lenkų karių sužeisti, kiti bėgo Alantos link. Lenkai buvo išvaryti iš Alantos, bet po poros dienų vėl ją atsiėmė.

1920 m. sausio 6 d. vietos partizanai, sužinoję, kad lenkai puls Skiemonis, vakare puolė lenkus ties Antakščių dvaru. Operacijos metu buvo sunkiai sužeistas viršaitis R. Kazlas. 1920 m. sausio 12 d. po mūšių su lenkais Alantos apylinkėse, juos išstūmus, miestelyje liko budėti vyriausiasis policininkas Kazys Baltrūnas su dviem padėjėjais. Sustiprinę savo pajėgas, lenkai po kelių dienų vėl puolė Alantą. Tuo metu kiti du policininkai buvo išreikalauti kitur ir Alantoje buvo likęs vienas K. Baltrūnas. Jis iki mirties vienas kovojo su lenkais. Kai įniršę lenkų kareiviai norėjo subadyti kardais mirštantį nuo žaizdų K. Baltrūną, jų karininkas juos sudraudęs, liepęs nusiimti kepures ir atiduoti paskutinę pagarbą: Przyklad wam, co to litwin znaczy („Pavyzdys jums, ką reiškia lietuvis“), pasakė lenkų karininkas. K. Baltrūną lenkai palaidojo Skudutiškio kapinėse.

1920 m. pavasarį augo pasipriešinimas okupantams lenkams, partizanų padaugėjo. Kautynėse dalyvaudavo po 20 žmonių. Jie veikė įvairiose valsčiaus vietose, kai kada ir savarankiškai. Narsiausiai kovėsi su su lenkais ir aktyviausiai partizaniniame judėjime dalyvavo Rapolas Kazlas, Povilas Tūba, broliai Simonas ir Povilas  Kniburiai, Pranas Jakučionis, Juozas Adomėnas, Ganielius Drazdauskas, Juozas Bernotas, Vincas Gudėnas, Kazys Baranauskas, Stasys Puodžius, Juozas Jankauskas, Jonas Umbrasas. Patriotiškai buvo nusiteikęs ir Alantos jaunimas. 1920 m. birželio mėnesį lenkai sulaikė ir areštavo Utenos gimnazijos moksleivius Joną Puodžių iš Vastapų kaimo, Galiauską, A. Kazlą ir Jucį, kurie platino atsišaukimus prieš lenkus Alantos–Utenos kelyje. Vėliau Alantos partizanai su J. Jankausku priešakyje nuvyko į Alantos dvarą ir po derybų su lenkais moksleiviai buvo paleisti.

1920 m. birželio mėnesį lenkai iš miestelio buvo pasitraukę ir laikėsi Alantos dvare, Tiesiūniškio, Spulių ir kituose link Utenos–Vilniaus kelio esančiose Alantos valsčiaus vietose.1920 m. liepos 9 d. Lietuvos kariuomenės pėstininkų 2-asis pulkas be mūšių išstūmė lenkus iš Alantos ir jos apylinkių.

Pasitraukus iš Alantos lenkams, 1920 m. rugpjūčio 1 d. Alantos pradinės mokyklos bute įvyko steigiamasis Lietuvos šaulių sąjungos Alantos būrio susirinkimas. Pirmieji jos nariai buvo Alantos partizanai, aktyviai dalyvavę kovose su lenkais. Pirmuoju Alantos būrio viršininku buvo išrinktas Danielius Drazdauskas. Susikūręs Alantos šaulių būrys dalyvavo karo veiksmuose su lenkais ties Videniškiais (Baltadvariu), kur susikovė su gerokai gausesniu lenkų kavalerijos brigados padaliniu. Vėliau Alantos šaulių būriui suteiktas ties Giedraičiais žuvusio Prano Telksnio vardas ir jis pavadintas Lietuvos šaulių sąjungos 2-osios rinktinės 5-uoju Alantos Prano Telksnio šaulių būriu.

Dar vykstant kovoms su lenkais, Alantoje atsikūrė valdžios struktūros, pradėjo funkcionuoti valsčiaus valdyba, kuriai reikėjo spręsti neatidėliotinus reikalus. Buvo rūpinamasi ir viešosios tvarkos palaikymu. 1920 m. liepos mėnesį Utenos apskrities viršininkas paskyrė milicijos sargybas į Alantą ir Skudutiškį ir davė nurodymus laikinai paskirtiems valsčių viršaičiams organizuoti sodžių įgaliotinių susirinkimus, kurti miliciją.1920 m. rugsėjo 6 d. Utenos apskrities policijos vado K. Bajoro įsakymu apskrities milicija buvo suskirstyta į nuovadas, punktus ir atskirus tarnautojus. Alanta priklausė Molėtų nuovadai. Į Alantą paskirti dirbti vyriausiasis milicininkas J. Bernotas ir milicininkas J. Laucius.

Tuo metu Lenkijos kariuomenė greitai užėmė didelę Rytų Lietuvos dalį su Vilniumi. 1920 m. lapkričio 17–19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Kautynėse ties Giedraičiais žuvo karininkas savanoris iš Runionių kaimo Pranas Telksnys. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi nepriklausomybės kovos. Lietuvai nepavyko išvengti teritorinių praradimų, tačiau Lietuvos kariuomenė sėkmingai atrėmė priešų bolševikų, bermontininkų, lenkų puolimą. Tik apsigynus nuo visų priešų atėjo diplomatinis Lietuvos pripažinimas.

Daugelis alantiškių buvo šių įvykių liudininkai ir dalyviai. Daugiau kaip 40 alantiškių  apdovanoti savanorio medaliu, 6 tapo Vyčio Kryžiaus kavalieriais, daugelis kaip partizanai kovojo su lenkų legionieriais, kai kurie iš jų  žuvo ar buvo sužeisti. Tarp alantiškių buvo savanorių, kurie vėliau ėjo žymias pareigas ar nuveikė reikšmingus darbus: krašto apsaugos ministras Balys Sližys, karo lakūnas Stasys Tumas, kariuomenės kapelionas Vilhelmas Balandis, gydytoja LiudvikaTumaitė-Jarošekienė, žymus mokslininkas ir rašytojas Petras Tarasenka bei daugelis kitų paprastų žmonių.

Kovos už Lietuvos nepriklausomybę – vienas gražiausių ir garbingiausių Lietuvos istorijos puslapių. Šiame laisvės žygyje dalyvavo visa tauta. Dauguma 1918–1920 m. alantiškiai savanorių, atlikę karinę tarnybą, grįžo į gimtinę ir ant užtarnautos, valstybės paskirtos žemės kūrė naują gyvenimą. Daugelyje šeimų dar saugoma išbarstyta mūsų tautos, valstybingumo ir jo kūrėjų istorija. Pasibaigus lietuvių tautos kovoms su bolševikais, lenkais, bermontininkais, daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių pradėta statyti paminklus ar kita forma buvo stengiamasi įamžinti šiuos Lietuvai svarbius įvykius ar konkrečias asmenybes. Nesvetimos šios idėjos buvo ir Alantos krašto žmonėms, nes daugelis alantiškių buvo šių įvykių liudininkai ir dalyviai. Pasibaigus kovoms jie nebuvo pamiršti ir jau 1923 m. kilo idėja juos įamžinti. Sudarytas komitetas rūpinosi, kaip pastatyti paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę kovotojams aikštėje priešais bažnyčią, tačiau to padaryti nepavyko.

Artėjant Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-osioms metinėms, Lietuvos Vyriausybė iškėlė gražią idėją – rekomendavo visuose Lietuvos valsčiuose atidengti atminimo lentas visiems to valsčiaus savanoriams ir Vyčio Kryžiaus ordininkams. Kai kuriuose Lietuvos valsčiuose tai jau atlikta. Alantos krašto savanoriai irgi nusipelnė tokios atminimo lentos. Tai būtų gražus akcentas minint Alantos 580 metų sukaktį ir įprasminant Alantos – Lietuvos mažosios kultūros sostinės – vardą.