Bičių cheminis genocidas. Ką daryti?!

Visą gyvenimą bitininkavau tėviškėje ekologiškoje aplinkoje, kurią, nutolusią nuo pagrindinių kelių, apsuptą miškais, galėčiau vadinti bičių rojumi. Bet štai... Pavasarį, gegužės vidury, pačiame dienos gražume, šviečiant saulei, naujas kaimynas, nusipirkęs gal 15 ha žemės už 100 m nuo mano bityno visu pajėgumu purškė savo vasarojų, kuriame mano bitelės visada renka nektarą, chemikalais. Smarvė nuo jų baisi! Bėgau kalbėti, tartis su naujakuriu, bet didžioji dalis lauko jau buvo nupurkšta. Kaimynėlis į mano išgąstį turėjo paaiškinimą: "Mano chemikalai bitėms nekenkia". O juk toks purškimas ir begalinė smarvė bites nužudo vietoje, į avilį jos nebegrįžta. Viena kita sugrįžusi su savimi parnešė chemiją - mirtį savo lervutėms... 

Vakare stebėjau aviliuose po purškimo apsvaigusias bites, jų liko nedaug. Visos žuvo lauke... Jau dvejus metus nebeturiu ne tik medaus savo reikmėms, bet ir aviliai pustuščiai. Po tokių dviejų purškimų rudenį ir pavasarį išgyvenusios bitės nuėjo žiemoti silpnos, šiandien jau pusės šeimų nebėra, ar išgyvens kitos - nežinia. O juk jas rudenį gydžiau, bitutės buvo pamaitintos, prižiūrėtos. Atėjo pavasaris. Viltingai stebiu atbundančią gamtą, bet neramina tai, kad aplinkui yra dar gal penki žemdirbiai, kurie irgi be jokių įspėjimų purškia savo pasėlius du kartus per metus, aišku, šviečiant saulei ir žydėjimo metu... Kaip toliau bitininkauti!? Manau, kad tokia problema liečia ne tik mane, bet ir daugelį kitų draugijos bičiulių, kurių bitynams gresia genocidas chemikalais. Šiandien jis skirtas bitėms, rytoj bus ir žmogui. Nebus bičių, nebus ir žmogaus - tokią teoriją pateikia pasaulio mokslininkai. Ką daryti? Patarkite. Diskutuokime. 

Milda Šukevičienė, Molėtų rajono bitininkų draugijos pirmininkė