Kai knygos ir gydo, ir guodžia...

Vanda Vaikutienė - Dubingių bibliotekininkė, viena geriausių rajono bibliotekininkių, išbandžiusi biblioterapijos kursą, įsitikino, jog knygos tikrai gali ir pagydyti, ir paguosti... Nors Dubingiai - garsūs savo praeitimi, regis, vietos gyventojams kasdiena yra brangesnė, o istorinė praeitis, teikianti dvasinio peno, greičiau pamaitins atvykėlio vaizduotę, bet  nepriduos sotumo jausmo saviškiams, ir  tik retas kuris dubingėnas, nepraradęs gamtiškosios ir dieviškosios savasties, jaus didybę, sklindančią iš aplinkui...  Dubingiuose gimusi ir augusi Vanda Višumirskaitė - Vaikutienė  turbūt viena iš nedaugelio  vietos gyventojų, išsaugojusi tą praeities ir dabarties matymo pojūtį, kurio genama tyliai ką nors pradeda daryti.  Prieš keletą  metų Vilniuje ji išklausė kursą apie humanistinio ugdymo metodus bibliotekoje ir įsitikino, jog knygos gali gydyti. Tiesą sakant, Dubingių bibliotekininke dirbanti nuo 1986-ųjų, tai suprato ir pati, bet kursai davė daugiau teorinių žinių apie biblioterapiją, kurias ji panaudoja  praktikoje.

Pagalba sau ir kitiems

Bibliotekininkė Vanda į knygų pasaulį atėjo iš žemės ūkio. Jauna moteris, pagal išsilavinimą zootechnikė, dėl sveikatos nebegalėjusi dirbti pagal profesiją, įsidarbino... bibliotekininke. Neturėjo supratimo nei apie darbą, nei apie knygas, bet ir prieš ją dirbusi moteris negalėjo padėti, nebent tuo, kad geriausia nieko nedaryti. Metus taip ir buvo. Nieko nedarė, tik stebėjo ir šalo. Mat nebuvo didelės pagarbos knygoms ir tiems, kas su jomis dirbo... Stebėdama skaitytojus, sako, radusi bibliotekos skaitytojų įrašytą  ir savo trejų metų sūnelį, kuris dar nė raidžių nepažino... Išaugusi teisingoje šeimoje, kur svetimo nebuvo galima imti nė aguonos grūdelio (kaip pavyzdį moteris paminėjo nutikimą, kurį prisimins visam gyvenimui: su mama pasiėmė iš kolūkio lauko pora šieno kupetų karvei, nes visi viską ėmė, o grįžęs iš darbo  ir tai pamatęs tėvas, ne tik visus išbarė, bet liepė alei šapelį surinkt ir nunešti atgal...), bibliotekininkė ėmėsi darbo, kad atskirtų tikruosius nuo išgalvotų skaitytojų. Žinoma, jų smarkiai sumažėjo... Pratusiai prie fizinio darbo fermoje šis darbas  buvo per lengvas, todėl, sako, kasmet kokius penkerius metus vis rašiusi pareiškimą išeiti, bet taip ir nepadavusi valdžiai  Molėtuose... 

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 48 birželio 20 d.