Dvi Janytės švenčia jubiliejų...

Molėtų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje šeimininkaujančios Janina Vyšniauskienė ir Janina Nariūnienė šiemet mini solidų darbo jubiliejų. 40 metų skyriuje besidarbuojanti J. Nariūnienė ir dešimčia metų už ją jaunesnė darbo prasme bendravardė kolegė žodžio kišenėje neieško - jos, pasirodo,  ne tik darbe, bet ir gyvenime viena be kitos neįsivaizduoja. J. Vyšniauskienė sako, kad draugė, žiūrėk, tai į pirtį, tai šiaip papramogauti kur kviečia, o ir pati ji mėgsta kolegę paraginti kartu pauogauti ar gamtoje pabūti. "Gaila, kad Janė grybauti nemėgsta, ji kai į savo sodą papuola, tai jame ir pradingsta..." - juokiasi J. Vyšniauskienė. 

Kartu darbe ir gyvenime

Abi Janytės juokauja, kad iki šiol rimtai susikibti dar progos nebuvo. Gal todėl, kad stengiasi viena kitos privatumą gerbti, per daug neįkyrėti, pailsėti viena nuo kitos. J. Vyšniauskienė staiga prisimena kažkada girdėtą auksinę mintį - "tu gali būti kaimynė, bet neapsigyvenk pas mane"... "Janė žino, kad aš viena, nes dukra Raminta retai dėl užimtumo aplanko. Tai jos šeima yra ir mano šeima", - nė kiek neabejodama sako Janina, per tokią ilgą draugystę jau spėjusi pažinti kolegę kaip pačią save. "Labiausiai "užknisa", kai Janė telefono negirdi - skambink išsijuosęs, jai vienodai. Tai ir klausiam tada, kam jai iš viso jis reikalingas", - įvardija erzinantį draugės pomėgį J. Vyšniauskienė, pridurdama, kad ji yra kukli. Tiesa, J. Nariūnienė apie bendradarbę to paties pasakyti negali, nes darbe vis "išlenda" kažkada jos vadovauto humoro teatro "Skruzdėlynas" patirtys - draugei organizuotumo, šmaikštaus ir tiesaus žodžio tikrai netrūksta. Gal dėl to nėra pykčių ir darbus pasiskirstant. "Janė visada norėjo ramesnio, konkretesnio darbo, tai ir džiaugiuosi, kad ji kruopščiai knygų fondus sutvarko, esu rami, kad darbas bus atliktas nepriekaištingai", - sako Janė, bibliotekos vadovė, kartu merkianti akį, kad gal ir reikėtų kada reviziją padaryti, bet... Pati J. Vyšniauskienė labiau atsiduoda organizaciniam darbui, kūrybiškumui, kas labai praverčia skatinant įdomų vaikų užimtumą. 

Nesigaili grįžusios prie savo šaknų

Kas taip suartino dvi moteris, susitikusias bendram darbui bibliotekoje, kur iki šiol auginamos ištisos kartos skaitytojų, puoselėjama jų meilė ir atsidavimas knygai, tiesa, dabar jau ir su modernėjančių technologijų priedėliu? Tai, kad abiejų šaknys, čia, Molėtuose?.. Iš Alantos krašto kilusi J. Nariūnienė baigusi mokslus neišsižadėjo savo gimtinės - gavusi paskyrimą į Molėtus, čia nutūpė, sukūrė šeimą, atrado save darbe su vaikais, mokėsi kartu su jais, tobulėjo, augo. Panašus ir J. Vyšniauskienės likimas, kurios tėvelių pradžia irgi šiuose kraštuose buvusi, o ji pati - tikra miesčioniukė. Mergina iš sostinės pasirinko netoli esantį ežerų kraštą, kad gamta būtų arčiau, kad paklausytų miško ošimo, kai bus sunku...

- Sakau, gal vietiniai  žmonės neįvertina to, ką turi, o aš, bėgdama nuo pabodusio didmiesčio šurmulio, čia atradau ramybę, grožį, palaimą, - pasakojo J. Vyšniauskienė... 

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 17 vasario 27 d.