Užleido vietą jaunystei, rado laiko pomėgiams

Daugiau nei trisdešimt metų mediko profesijai Molėtuose paskyrusi, o bendrai jau darbo penkiasdešimtmetį skaičiuojanti gydytoja Genė Monika Bajerčienė šiandien mėgaujasi poilsiu, nors, kaip pati pripažįsta, kol kas dar sunku suvokti, kodėl ryte nereikia skubėti į darbą... "Laimei, namai pilni žmonių, anūkų džiaugsmingo šurmulio, todėl liūdėti ar galvoti, kuo užsiimti, nelieka laiko", - sako ilgametė gydytoja reabitologė, kuriai sunkiausia darbe buvo su savo vadovaujamo skyriaus moterimis skirtis, kurios ne tik puikiai išmano savo sritį, bet yra puikios ir patyrusios specialistės. G. M. Bajerčienė sako, kad ji savo skyriuje siekė sukurti ramią atmosferą, neįsileidžiant į darbą intrigų, todėl ir sugyventi bei dirbti kartu pavyko. Gydytoja prisipažįsta, kad apie išėjimą iš darbo dar prieš penkerius metus galvojusi, tačiau tuometinė ligoninės direktoriaus pavaduotoja A. Miliuvienė pakalbinusi pasilikti, todėl mėnesį stažavosi, kad gydytojo licencija būtų pratęsta. "Nors ir dabar dukra Daina sakė, kad dar galėjau dirbti, nes ir sveikata leidžia, ir patirtis didžiulė, tačiau jau atėjo laikas užleisti vietą jaunystei", - sako moteris, kartu pripažindama, kad ir patirtis svarbi, tačiau toks jau tas gyvenimas... Iš dalies darbą į poilsį namuose iškeisti paskatino ir vis įsibėgėjančios sveikatos reformos, kurios, deja, ne dėl žmogaus gerovės kurpiamos, kas ir pačius medikus nuteikia pesimistiškai. Niekuomet dėl savo pasirinkimo būti medike nepasigailėjusi Genė Monika džiaugiasi bendravimu su pacientais, šauniu ir draugišku kolektyvu, atsidavusiomis slaugytojomis, kurios dirba tikrai ne pagal gaunamus mažus atlyginimus... "Sunkiai suvokiama tokia politika, kuomet žmogus susilaužo ranką, o reabilitacija paskiriama... po mėnesio", - stebisi gydytoja, tačiau kartu pripažįsta, kad medicina be jokios abejonės eina į priekį, bet medicininis rūpestis kaimo žmogumi prastėja. Norint pas reikiamą specialistą pakliūti dažnai reikia ilgai laukti, o kokį kelią būtina nueiti, kol iki Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus atkeliauja. Didelė pagalba rajono žmonėms buvo ir vadinamieji felčeriniai punktai - juk juose dirbę medikai buvo arčiausiai žmonių. "Galiausiai reformų esmė lyg ir supriešina gydytoją su pacientu, tačiau tokia sukurta sistema, nors žmonės dažnai gydytojus kaltina", - sako ilgametė medikė, kuri net ir  užvėrusi savo profesinio pasaulio duris jaučia pareigą ir atsakomybę prieš kolegas, pacientus, jai skauda dėl įvairių nuo žmogaus nutolusių naujovių. Iš kitos pusės moteris džiaugiasi ir savo asmeniniu gyvenimu, kuriame ji turtinga ne tik užaugintais trimis vaikais, aštuoniais anūkais, vyro mediko palaikymu, bet ir tuo, kad po daugelio  gyvenamųjų vietų ir darboviečių keitimo  pagaliau ilgam įsikūrė čia, Molėtuose. 

 

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 19 kovo 6 d.