Ko mums trūksta?

Perskaičius "Vilnies" Nr. 60 p. Aldonos pasisakymą apie gražėjančius Molėtus, tvarką mieste, norisi kartu pasidžiaugti, aptarti ir pasakyti, kad tai pastebi atvykę svečiai bei šiaip pravažiuojantys. Visus džiugina gėlių gausa, gražios jų kompozicijos. Tai nepalyginama su kadaruojančiais vazonėliais ant stulpų, kurie dar neseniai puošė centrinę gatvę. Maloniai nuteikia sutvarkytos pakrantės, suoliukai, takeliai ir kt. 

Teisybės dėlei vertėtų pasakyti, kad visa tai padaryta ne iš karto. Prisiminkime, kaip atrodė miestas prieš kokius tris dešimtmečius, kai pakrantėse, skveruose pūpsojo šiukšlių krūvos, daugelyje kiemų pakrypę sandėliukai ar prakiurę stogai, aplūžę medžiai ir kt. 

Taigi tas savivaldybininkas, apie kurio kažkokį susireikšminimą kalba ponia Aldona, atvykęs iš kruopščiau besitvarkančio rajono ir ėmė įtikinėti įstaigų, organizacijų ir kitus vadovaujančius, kad reikia dirbti kitaip. Dar gal kai kas ir prisimena, kai dažną ankstyvą rytą su popierėliu rankose, apeidamas atskiras teritorijas, o ir į darbą atėjęs kruopščiai planuodavo, kur ką reikia padaryti. Privačių namų gyventojai irgi šneka, kai apsilankęs prašydavo nugenėti gyvatvorę, susitvarkyti aplinką ir t. t. Esant reikalui, spręsdavo ir pagalbos suteikimo galimybes.

Ar tai buvo lengva? Anaiptol! Todėl ir nederėtų lyginti, kas dirba geriau. Kaip, pavyzdžiui, galima pasakyti, kiek pastangų reikėjo norint prie mokyklų pastatyti gražesnį tiltelį ar įrengti apšvietimą senųjų kapinių praplėstoje teritorijoje, pietvakarinėje dalyje, ar išreikalauti, kad nebūtų nepagrįstai iškeliamos kainos valant, tvarkant gatves ar atliekant kitus ūkio darbus.

 

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 65 rugpjūčio 18 d.