Į nuostabų gamtos kampelį Čistaboros kaime, apsuptą įstabaus Baluošo ežero bei pilnais gyvybės miškais, rinkosi stovyklautojai, kurių pirmieji susitikimo žodžiai skambėjo nedrąsiai, su abejone – ar reikėjo man čia atvykti. Kiekviena stovykla turi ypatingą pradžią, kai ir organizatoriui, ir dalyviams reikia priimti vienas kitą, adaptuotis naujoje erdvėje su svetimais žmonėmis ir paklūsti naujoms taisyklėms. Bet tai tik pradžia. Grupė susirinko itin draugiška, palaikanti vieni kitus, priimanti ir smalsi! Gal tai karantino išdava, tačiau kiekvienas buvo ištroškęs bendravimo, savęs pažinimo, klausėsi kitų, analizavo, keitėsi!
Daugiau skaitykite „Vilnies“ Nr. 60 rugpjūčio 17 d.