Siesarčio ežero pakrantėje, vos keli kilometrai nuo Molėtų įsikūrusioje "Nugalėtojų akademijoje" - nuo narkotikų ir alkoholio priklausomų žmonių psichosocialinės reabilitacijos centre - verda savitas gyvenimas. Peržengęs tų namų slenkstį supranti, kad patekai į visai kitokį pasaulį. "Nugalėtojų akademijos" koridoriaus sienas puošia ją baigusių savotiški diplomai, o priešais - ją lankiusių, bet su liga nesusidorojusių pacientų nebaigimo sertifikatai, dalies jų kampai jau yra paženklinti juodomis juostelėmis. Žiūrėdamas į juos labai greitai imi suvokti, kaip greitai tolima ir nesuprantama priklausomybių problema gali tapti artima.
Su monsinjoru Kęstučiu Kazlausku pokalbiui, beje, seniai žadėtam, bet vis dėl įvairiausių darbų atidėliotam, susitikome Motinos dienos išvakarėse. Gal todėl, lengvai plevenant žvakėms, kažkur tolumoje tyliai skambant giesmėms, didžioji dalis pokalbio sukosi apie visko pradžią - Mamą...
Kaskart į sceną užlipus liaudiškos muzikos kapelai "Molėtai", jos dainininkams, salė nurimsta, laukdama įspūdingo, širdies gelmes pasiekiančio koncerto. Žiūrovams gerą nuotaiką dovanojantys, šilumą ir energiją spinduliuojantys dainininkai per kiekvieną koncertą atiduoda visa save, kad tik žiūrovas būtų laimingas. Puikiai balsus valdantys, su nerimu susitvarkyti gebantys ir scenoje patirtį turintys solistai, atrodo, galėtų būti tas puikaus koncerto garantas, apie kurį nuolat kalba muzikantai. Bet...
...Kai prieš 25 metus Molėtuose duris atvėrė "Alantos dvaro" parduotuvė, joje pradėjusi dirbti Milda Pilkienė tikrai nemanė, kad šioje parduotuvėje užtruks tiek laiko. Todėl dabar be Mildos "Alantos dvaro" parduotuvė neįsivaizduojama, o kai ji išbėga trumpų atostogų, daugelis šios parduotuvės klientų iš karto jos pasigenda... Ketvirtį amžiaus parduotuvėje dirbanti naujasodiškė šypsojosi sakydama, kad, kai "tiek metų dirbi vienoje vietoje, nieko keista, kad ir gatvėje molėtiškių bei miesto svečių esi atpažįstama kaip "Milda iš Aluntos dvaro"...
Molėtų lopšelio - darželio "Vyturėlis" auklėtoja Jurgita Adomėnienė pati darželio niekada nelankė, o ir savęs, kaip auklėtojos, neįsivaizdavo, kol nepradėjo dirbti su 2-3 metų amžiaus vaikais. Iš Dubingių kilusi moteris pasakojo, kad iš vaikystės atsimena, kaip jaunesnį broliuką tėvai vesdavo į darželį ir jis dėl to labai verkdavo. Jurgita augo kieme žaisdama su daugiabučio namo gyventojų vaikais. Moteris dabar juokiasi prisiminusi, kad tuomet jai viskas atrodė labai natūralu, nes darželio dar nebuvo, tad kaimynų vaikai vieni kitus augino, tėvus gerbė ir jų bijojo, tad daug niekšybių nekrėtė.