Keista ši vasara: dieną lyg ir karšta, ryte ir vakare – vėsu. Gal karo Ukrainoje padariniai? Juk ir taip šiltėjančiam klimatui tokie ekologinės taršos pliūpsniai nieko gero nežada, bet argi tai galėtų jaudinti Rusiją, kai jai nesvarbios jos pačios piliečių žūtys... Karantinas ir karas pablogino situaciją visam pasauliui, prie kurios tenka priprasti. Maždaug taip aptariame dabarties situaciją su didžiojoje Maximoje jau trejus metus įsikūrusioje krautuvėje „Kraft“, siūlančioje daugybę dalykų, kurių gali prireikti sodybose bei mažos gurmaniško maisto parduotuvėles įkūrėjų – Joana. Žinant, kad ji nemėgsta nei fotografuotis, nei viešinti savo pavardę, juk net nesifotografavo sūnaus vestuvėse, neverta net vargintis įkalbinėjant...
Kartais gyvenime nutinka tokių dalykų, kad stebisi ne tik kiti, bet ir pats žmogus. Galėjimas pakilti virš kasdienybės suteikia jėgų ir energijos, kuri ir džiugina, ir stebina.
Nijolė Navikienė, ilgametė Levaniškių bibliotekininkė, ilgą laiką džiugino ir vis džiugina literatūrinę Molėtų krašto bendruomenę savo eilėmis. Bet štai jau keletą metų jai atsivėrė ir kita duotybė – tapymas.
Tiesą sakant, man jos visai nepatinka, mieliau renkuosi vilnones kojines, bet, kaip sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima... Bevaikštant po „Norfos“ prekybos centrą paskambino viena dama. Gal prisistatė, gal ne – prastai girdėjosi, bet išgirdau, kad laimėjau šlepetes, kurias turėsiu pasiimti sekmadienį „Gintaro bare“. Nueisiu, pamaniau sau, o paskui ne tik už šlepetes, bet ir už vaišes turėsiu susimokėti? Moteriškas balsas patikina, kad ne, bet priduria, kad turėsiu ateiti su dar vienu asmeniu.
Nors ryšys su gimtine nenutrūksta ir žiemą, bet nuo pavasario tuo keleliu į Pilakiemį riedame dažniau. Ir gimtųjų namelių aplinką patvarkome, su kaimynais pasilabiname, ir ką nors netikėto atrandame, ir pasidžiaugiame, kad gyvename, ir mūsų kaimas nenyksta, kad jame yra ir jaunų žmonių, ir naujų gyventojų.