Nepriklausomybės atkūrimo 25-metis: mūsų sėkmės, grėsmės ir viltys

  Šiais  metais švenčiame Kovo 11-osios jubiliejų - mūsų nepriklausomybei jau 25-eri. Valstybės istorijoje ketvirtis amžiaus- nedidelė atkarpa. Žinant, kad mūsų valstybė nuo savo pradžios, XIII amžiaus, iki pat XXI išvakarių vis turėdavo ginti savo laisvę ir nepriklausomybę, po visokių unijų ir okupacijų kaip feniksas pakildavo iš istorijos ūkanų naujam laisvės etapui, dvidešimt penkerių metų istorinis kelias reikšmingas- pralenkėm net Vasario 16-osios Lietuvą keleriais metais. 

   Šią sukaktį Lietuva pasitinka kaip visavertė Europos Sąjungos ir NATO narė, kaip tarptautinio saugumo sistemos dalyvė. Mūsų valstybė šiandien yra demokratinio pasaulio aktyvi veikėja, jos pozicija svarbi pasauliui dėl aštriausių dabarties įvykių. Kita vertus, jos stulbinanti nepriklausomybės metų įvairių sričių pažanga stebina mūsų  žemyno senbuves. Tiesą sakant, neįvyko nieko nuostabaus, mes tiesiog sugrįžome po 50 okupacijos metų ten, iš kur jėga buvome išstumti, buvome užkariauti, bet niekada su tokia būsena nesutikome, bent sąmoningoji  Lietuvos dalis. Tačiau esame ir praėjus ketvirčiui amžiaus tebekankinami  praeities įpročių, gundomi laisvėje atsivėrusių beribių galimybių.

  Okupantas ar agresorius visada remiasi silpnaisiais, gundo mūsų žemuosius instinktus: pirmiausia galią ir sotumą, greitą asmeninę gerovę. Taip sutelkiami  palaikytojai, rėmėjai, perkeičiamos  vertybės ir dorybės. Skaitydamas J.Sajausko miniatiūrų romaną "Neužmirštami Suvalkijos vardai" (romanas paskelbtas patriotiškiausia metų knyga), vaizduojantį sovietinės okupacijos pradžios tragediją ir beviltiškas pastangas likti laisviems, skausmingai išgyveni ne tik okupanto cinizmą ir nežmoniškumą,  bet pirmiausia stebiesi bendragenčių kraštutinėmis  laikysenomis: išdidžiu pasiaukojimu Tėvynei ir nuolankia tarnyste okupantui, laisvo žmogaus garbe ir vergiška baime.  Autorius itin taupiai vaizduoja  pokario tragedijos atskalūnus, išdavikus, pasirinkusius ne tarnystę Lietuvos laisvės idėjai, bet asmeninę gerovę, laikiną saugumą ar galią valdyti žmones. Ir šiandien vyksta įnirtinga skirtingų pozicijų ir požiūrių kova, ir šiandien žmogus privalo pasirinkti, apsispręsti tik kiek kitoje paradigmoje- politinės kovos dėl valdžios batalijose ar geopolitinėse peripetijose. Instinktų pasaulis nesikeičia, jei žmogaus netramdo kultūros normos ir moralinės vertybės.

  Kovo 11-oji- tai mūsų sprendimas kurti švarią, teisingą, gražią ir laisvą Lietuvą, tai sugrįžimas į tikrųjų vertybių kelią. Vertybės lemia mūsų gyvenimo kryptį ir mūsų elgesį, vertybės yra ir valstybės politikos centras.

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 20 kovo 10 d.