Bitininkams reikia rašytinių įstatymų

"Vilnyje" radau M. Šukevičienės straipsnelį - pagalbos šauksmą dėl bičių cheminio genocido. Kadangi pati dešimtmetį bitininkavau su sūnumi, nutariau atsiliepti. Man draugauti su bitėmis labai patiko ir sekėsi. Matyt, jau genuose bitininkystė yra, nes seneliai ir tėveliai mylėjo bites, jas laikė savo sodybose. Bites myli ir sūnus.

Prieš dvejus metus mano bityną ištiko bėda, toks pats "genocidas chemija" išnaikino bitutes. Kaimynas, gyvenantis per kelią, dienos metu purškė chemikalais savo bulves, kitame sklype taipogi naikino piktžoles, nors gražiai jo prašėme tokių darbų nedaryti dienos metu. Kaimynas pripažino, kad bitėms chemikalai negerai, bet kitais metais kartojo vėl tą patį, ir mano bitės sunyko visai. Nieko nepadarysi. Į Ameriką nepabėgsi. Mūsų protėviams buvo viskas šventa - ir žemė, ir vanduo, ir medis, ir bitės, jie žinojo, ko negalima daryti, o kas  būtina. Mat šventai buvo prisilaikoma nerašytų įstatymų žmogaus viduje. Dabar, kaip mano viena pašnekovė molėtiškai sakė,  "kiekvienas žiūri tik savys..."

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 24 kovo 24 d.