"Angelą baltą atsiųsti prašau..."

...Baltais žiedais apsipylusi senutė obelis ir langas, pro kurį matyti tėviškės sodas... Vaiskus pavasario  baltumas švyti  ant pirmosios Rasitos Sireikaitės Kaladinskienės poezijos knygos "Tėviškės soduose"  viršelio. Tai -  savotiška nuoroda į jos poezijos pasaulį, nepaprastai trapų, šiltą,  nuoširdų, sklidiną  šviesos,  tikėjimo, vilties...  Vėlyvą rudenį ties  žiemos slenksčiu  pasirodžiusioje Rasitos knygoje  ne tik daug meilės tėviškei,  bet ir jos gamtai, kuri nuostabi visais metų laikais. Visa Rasitos poezija, kaip ji pati sako, iš tėviškės, kuri "išliko atmintyje artima ir nepakartojama. Ji lyg žvaigždelė šviečia tamsiausioje nakty..." Rasita gimė ir augo Karališkių kaime Ukmergės rajone. 53 metų videniškietė  pirmąjį eilėraštį parašė būdama pirmokėlė. Po to rašė ir rašė -  sau, artimiesiems, neviešindama savo eilių.  "Mokiausi labai gerai ir svajojau būti lietuvių kalbos mokytoja, -  pasakojo Rasita, - bet labai bijojau matematikos egzamino, kurio  taip ir neišdrįsau laikyti, o tais laikais stojant į aukštąją mokyklą šis egzaminas buvo privalomas... Dabar galvoju, kad tada ir sugriuvo mano gyvenimas"... Rasita pasirinko žemės ūkį.   Ši sritis nebuvo svetima, nes nuo mažumės mylėjo gamtą, kaimą. O  josios kūryba  buvo atrasta dėka mokslo tuometiniame Alantos žemės ūkio technikume,  pasirinkus agronomės specialybę. Sienlaikraščiui prireikus kūrybos  ir jame pasirodžius Rasitos eilėraščiams, jų paprašė anglų kalbą dėstęs mokytojas Povilas Gasiulis, kuris po to  jaunąją kūrėją pasikvietė pokalbiui bei pirmasis įvertino Rasitos kūrybą kaip rimtą ir dar pridūrė, kad ją reikia žmonėms parodyti... 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 2 sausio 6 d.