Mažas žmogutis su labai dideliais siekiais

Molėtų ligoninėje dirbančios ergoterapeutės Loretos Vildaitės kiek ankštokame, bet jaukiame kabinete, kuris primena vaikų darželio grupę, akį traukia įvairios ir netradicinės darbo priemonės, kurių didžiąją dalį pagamino Loretos tėtis. Ir atsirado jos čia tam, kad pagelbėtų ligoniams vėl sugrįžti į gyvenimą, tapti savarankiškiems. "Kai prieš nepilnus du metus pradėjau čia dirbti ir išsakiau savąją viziją, kas yra ergoterapija ir kaip reikia dirbti su sunkias ligas išgyvenusiais žmonėmis, į mane žiūrėta skeptiškai, o netradicinės priemonės daug kam juoką sukeldavo", - atvirauja Loreta, kartu pasidžiaugdama, kad ilgainiui, ypač ligoninės vairą į savo rankas perėmus direktoriui V. Grigui, požiūris pasikeitė į gerąją pusę, o ir pacientų jos kabinete vis daugėja. Pats paprasčiausias ergoterapijos apibūdinimas ir yra gydymas daiktais bei tikslinga veikla, todėl pamažu čia ateinančių ligonių jau ėmė nebestebinti ant sienos esanti vadinamoji apsitarnavimo lentelė - spyna su raktais, pritvirtinti čiaupai, o taip pat mini riedlentė, įvairūs akmenukai, net konkorėžiai ar kaštonai.Visos priemonės reikalingos tam, kad atėjusiems būtų sudaryta galimybė išjudinti ligos ar traumos pažeistas vietas. Loreta sako, kad būna ir tokių pacientų, kurie patyrę kokį nors lūžį lyg ir nori mankštintis ir vėl gyventi visavertį gyvenimą, tačiau pamatę, ką reikės daryti, nustemba. Pradėję pratimus, kurie iš pradžių neįveikiami pasirodo - supyksta, net paburnoja. "Mano misija tuomet - surasti raktą į kiekvieną žmogų, nešaukti ant jo ir negąsdinti, bet tik ramiai informuoti, kas bus, jei pažeista vieta nebus mankštinama. O kokios būna akys tų, kurie po kelių atėjimų jau džiaugiasi pirmaisiais pačių pasiektais rezultatais", - apie savo darbo kasdienybę pasakoja Loreta, vardindama labai platų savo pacientų spektrą  - nuo neįgalių, turinčių genetinių apsigimimų vaikų iki insultą patyrusių, sergančių Parkinsono liga suaugusiųjų, nuo įvairių lūžių iki emocinės būklės sutrikimų ar net patyčių sukeltų negalavimų. Pastariesiems pacientams Loreta irgi turinti pagalbos priemonių - ji padeda taikydama spalvų terapiją, kurios metu gimstantys piešiniai puošia ne tik kabineto sieną, bet yra jos pacientų kūryba. 

- Vis dar aktualios patyčios, kuomet užgauliojamas kiek stambesnis už kitus ar su išskirtine plaukų spalva vaikas, kuris neretai patiria didelį emocinį sukrėtimą. Tokiu atveju nereikia numoti ranka ar tikėtis, kad vaikas pats susidoros su sunkumais, bet kreiptis pagalbos, - įsitikinusi medikė, kartu pripažįstanti, kad jos noras pagelbėti žmonėms susiformavo dar vaikystėje, kuomet ji su sesėmis lankydavosi pas Alantos senelių globos namuose dirbančius tėvus. Jau tuomet vaikui širdelę suspausdavo matant vienišus, daugeliu atvejų niekam nereikalingus senelius, todėl ir studijas rinkosi susijusias su pagalba žmonėms. - Pamenu, kai sužinojau, kad įstojau į ergoterapiją, verkiau iš laimės, o mano tėvai juokėsi iš tokio mano džiaugsmo.

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 29 balandžio 10 d.