Bajorų ainiai kildina save iš... kelmo

Maža žmogiška silpnybė yra noras pasigarsinti kilme. Bajorystės paieškos maratoną pradėjo ne tik Lietuvoje žinomi asmenys, bet ir atsitraukę nuo žagrės žmonės. Tačiau susirinkusiems vieną rugpjūčio savaitgalį Bajorų kaime Baltraus Umbraso palikuonims Rimantė Umbrasaitė kirste nukirto: visi Umbrasai buvo suaugę su žeme. Net ir tie, kurie visą gyvenimą praleido miestuose, vis tiek įsikibę laikosi bent soduose žemės sklypelių. Tad tegu į šlėktas pasinešę piliečiai didžiuojasi savo genealoginiais medžiais, o giminės pradininkų Baltraus ir Marės Umbrasų penktos ir net šeštos kartos palikuonys tesiburia prie... kelmo. 

Suburti prie jo visus padėjo Bajoruose gyvenanti penktos šios giminės kartos tęsėja Marytė Umbrasaitė Gylienė su vyru Juliumi. Umbrasų pavardės savininkų maišalynėje teko atriboti Baltraus giminės linijai priklausančius Baltrukėnus nuo Gabrėnų ir Tadaušėnų.  Be asmeninių kontaktų,  šioje paieškoje vaisingai dalyvavo ir darbavosi mūsų rajono ir šio kaimo garbingo kraštiečio Kazio Umbraso dukra Rimantė Umbrasaitė. Jos paieškų laukas buvo archyvai - istoriniai, bažnytiniai. Jai teko kruopščiai atrinkti ir atsekti, kuris Baltrukėnas kada gimė, kada buvo pakrikštytas, kas ką vedė ir  kas už ko tekėjo,  kada mirė. Pagaliau  teko net sutikrinti ir spėlioti, kodėl  mirties ir gimimų datos, iškaltos kapinių paminklų plokštėse, skiriasi nuo oficialių dokumentų. Taip po žinelę, po seną fotografiją iš visų giminių ir pavyko sudėlioti  knygą "Baltrukėnai",  kuri tą savaitgalį ir pristatyta. Prieš tai jie visi dalyvavo šv. Mišiose, paminėdami giminės  mirusius, pabiro po kapines, o po to sugūžėjo į Kijėlius, šalia Bajorų Marytės ir Juliaus bei jų sūnų Žydrūno ir Rolando sodybos kiemą.

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 65 rugpjūčio 18 d.