Jonas Danauskas nuotraukose rašo miško laiškus

Ką naujo būtų galima pasakyti apie mūsų krašto žemaitį, nuolat pasidabinusį fotoaparatu Joną Danauską, kurį molėtiškiai pažįsta jau seniai, nuo pat 1966 - ųjų, kuomet jis čia atvažiavo ir... pasiliko? Dėl pokalbio abu tarėmės jau seniai, ne naujų tiesų ieškoti, bet patyrimu pasidalinti, gal kai ką pastebėti ar išryškinti. Juodėnų kaime, senoje sodyboje, kuri karštą dieną maudosi ąžuolo galiūno pavėsyje, pasitinka tik geranoriškai nusiteikęs šuo, šeimininkams pranešęs, jog kieme svetimi, ir draugiškai aplink kojas besivejanti katė... Fotomenininko, žinomo mūsų krašte ir visoje šalyje, objektyvas, daugelį metų nukreiptas  į miškus, gamtovaizdžius, žmonių gyvenimą, per šimtmečius ir dešimtmečius susiformavusius upių, ežerų vingius, kalnapilius, ir čia, šioje gamtos užuovėjoje rastų ką parodyti visiems, kurie sukviečiami į parodas, pasidžiaugti tuo, ką turime čia pat, bet, būdami gamtoje, nematome. Šioje Juodėnų kaimo sodyboje iš vingio norintis iššokti melioracijos upelis tramdomas lauko akmenimis, čia pat lenktas tiltukas kviečia persikelti į kitoje pusėje žaliuojančią pievelę, o graikinio riešuto medžiai, ant kurių jau kabo bumbulai su benokstančiais branduoliais, sukuria dar retai kur sutinkamą oazę. Čia pat, vietoje - Jono Irenos, vaikystėje savojoje Žemaitijoje sutiktos, vėl jau Kaune atrastos - prižiūrimas gėlynas, kviečiantis akimis paglostyti žiedus, kuriems šiemet gamta siunčia išbandymą sausra... "Aš Joną prisimenu ant "Javos" ir dar su barzda besisiūlantį pavėžinti, - liejasi Irenos kalba į puodukus pilant kvapnią arbatą, - Prieš trisdešimt ketverius metus mus vėl likimas suvedė, nuo tada - kartu esame jaukiame Juodėnų kaimely. 

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 70 rugsėjo 4 d.