Minint Socialinių darbuotojų dieną, padėka už profesionalumą, aktyvumą, novatoriškumą, efektyvų darbo organizavimą buvo įteikta Molėtų socialinės paramos centro vyresn. socialinei darbuotojai Jurgitai Guobienei. Nuslūgus šventinėms akimirkoms ir vėl pasinėrus į kasdienius darbus Jurgita išsitarė, kad šis apdovanojimas - jos šešerių metų atsakingo ir pačios labai mylimo darbo įvertinimas.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės 806 Pėstininkų kuopos savanoris Imantas Sladkevičius po šešerių metų, praleistų emigracijoje, jau ketverius metus yra molėtiškis. Nors dirba jis Kijėlių specialiojo ugdymo centre vairuotoju, o laisvalaikį sugeba sėkmingai atseikėti ir šeimai, ir savanorio tarnybai, sako nuo mažens turėjęs silpnybę... karinėms uniformoms.
-Savo ateities su kariuomene nesiejau, tad baigęs mokyklą įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą, kur įgijau matematikos ir informatikos bakalauro laipsnį - tapau mokytoju.
Molėtų viešosios bibliotekos konferencijų salėje įvyko rajone dirbančių socialinių darbuotojų bei socialinių pedagogų sambūris, kurio metu kalbėta ir diskutuota apie tolesnį bendradarbiavimą sprendžiant aktualias šeimų problemas. Sambūrį iniciavo Kultūros ir švietimo skyriaus vedėja N. Kimbartienė bei Socialinės paramos centro direktorė J. Burbaitė.
Kitais metais Molėtų antstolė Nijolė Viešchnickienė pažymės darbinę sukaktį – ketvirtis amžiaus pareigose, kurios aplinkinius daugiau baugina nei vilioja. Su antstole liūdnai pajuokaujame, kad jos darbinė ranka dažnai svetimoje kišenėje, nes nusižengta įstatymams, nepaisyta visiems privalomų normų, neapskaičiuotos galimybės, nesuvokiama, kad yra mokestinės prievolės ir pan... Tokiais atvejais antstolis, teismo įpareigojimu privalo įlįsti į svetimą kišenę – sąskaitą, turimą turtą, bet dažnai tam, kad padėtų kitam – apgautam, nukentėjusiam...
Esu pakankamai garbingo amžiaus, dar vis dirbanti (truputėlį) pedagogė. Šią vasarą atostogaudama kaime susidūriau su keletu „valdiškų“ įstaigų „savo“ Molėtuose ir truputį „savo“ Vilniuje. Iš anksto nusiteikiau, kad su senyvo amžiaus žmonėmis nesiskaitoma, kad jie negerbiami, kad jie stumdomi, negirdimi, kad dažnai ant jų šaukiama, neišklausoma, nepaaiškinama. Prisiminiau ir savo mamą, kai buvo mano amžiaus, gyveno kaime ir prastokai jautėsi.