Neseniai rajono savivaldybės surengtame profesinėms dienoms skirtame iškilmingame vakare  Metų socialinio darbuotojo vardas ir premija įteikti Molėtų vaikų savarankiško gyvenimo namų Krizių centro skyriaus socialinei darbuotojai ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atestuotam asmeniui Globos centro skyriuje Janinai Siminkevičienei - už nuoširdų ir atsakingą darbą rengiant ir vykdant Krizių centro plėtros projektą, globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymą ir konsultavimą...

Skaityti daugiau...

Jei internete paieškosite informacijos apie Levaniškius, suprasite, kad šio kaimo centras yra vienas, atokiau nuo visos gyvenvietės, aukštumėlėje esantis pastatas, kuriame įsikūrusios trys svarbiausios įstaigos: vaikų darželis, biblioteka ir bendruomenės centras. Tiesą sakant, biblioteka ir bendruomenės centras – dažnas derinukas kaime, o darželis jau retenybė, kaip ir mokykla. Beje, anksčiau šiame pastate veikė ir pradinė mokykla. Tad erdvių ir šviesos stoka biblioteka negali skųstis... Nebent ankstyvu rudens atėjimu, verčiančiu greičiau, nei norėtųsi, atsisveikinti su  vasariška šiluma, glosčiusia saulės spinduliais per erdvius ir neseniai keistus langus.

Skaityti daugiau...

Bružas, Braškys, Budrys... Atrodo, kad mūsų krašte daugiausia aktorių ir režisierių iš B raidės, o vyresnės kartos žmonės kuo puikiausiai prisimena ir Balį Bratkauską.
Vasaros pabaigoje Molėtų viešoji biblioteka kiek sutrikdė šią seką, vienu metu organizuodama paminėjimo ženklus dviem kraštiečiams – Povilui Budriui ir Rimantui Pelakauskui. Nacionalinio dramos teatro aktorius Povilas Budrys neseniai minėjo šešiasdešimtąjį gimtadienį. Apie jį retsykiais parašydavome ir mes.

Skaityti daugiau...

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera – sako lietuvių patarlė, kurią, su panašiomis interpretacijomis, ko gero, turi ir kitos tautos. Na, o jei to nežinojo, tai įsitikino patys per pasaulinę pandemiją, kai dėl greitai plintančio viruso, teko imtis atsargumo priemonių ir darbus dirbti per nuotolį. Kas iš namų, kas iš sodybų, kas iš viešbučių, kas iš kitų šalių... Nuotolinis darbas tapo priimtinas daugeliui darbdavių ir dirbančiųjų, tuo  spėjome įsitikinti ir mes. Ilgą laiką Molėtų viešąją biblioteką buvo pamėgę bent keli žmonės, kas rytą ateidavę į biblioteką – kaip į darbo vietą.

Skaityti daugiau...

Nijolė Kazlauskienė šiandien, kaip pati sako, gyvena geriausią gyvenimo tarpsnį – ramybėje, gamtoje, be priklausomybės kažkam, su savimi, be televizijos siūlomų programų... Prieš kelis dešimtmečius, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jos gyvenimas, iš Vilniaus mestelėjęs visą šeimą į Molėtus, į vyro tėviškę, buvo kur kas aktyvesnis – nestigo nei darbų, nei politikos, nei noro keisti, daryti, kurti. Nijolę daugelis ano meto politikų ir molėtiškių mena, kaip itin drąsią, dažnai, kaip buvo sakoma, koja atidarinėjančią duris į aukštų politikų kabinetus... Dabar ji šypsosi išgirdusi tokį palyginimą, nes viskas labai nutolo, nors liko atminty, kaip ir tvirtas apsisprendimas palikti konservatorių partiją, pasitraukti iš politikos.

Skaityti daugiau...