Kai su Maryte Gudėniene planavau susitikti, kad pakalbėtume apie poeziją, tąkart kalbėjome apie ligas, nes ji buvo atvežusi mamą Genovaitę pas gydytoją Albertą Ivaškevičių. Kai susitikome šįkart, kalbėtis beveik nebuvo kada, nes jos gyvenime įvyko daugybė permainų, kad laikas tapo ištemptas, it siūlas, kurio negalima timptelti, kada panorėjus... Vis dėlto minutėlei radome laiko...
Kada benuvažiuotum į Joniškį, su reikalais ar šiaip, užsukęs į biblioteką, būsi maloniai nustebintas. Visų pirma erdve, kurią kažkokiu nepaaiškinamu būdu sugeba išsaugoti bibliotekininkė Virginija Kalinauskienė. Regis, ir knygų, ir rankdarbių, ir kompiuterių yra, bet jie taip tausojančiai erdvę įkurdinti, kad ne tik vieni kitiems netrukdo, bet ir skatina žengti žingsnį kitą tolyn. O jį žengęs, pamatysi tikrą stebuklą – kupančią žiedais vaškuolę ir žaliabarzdžius vijoklius. „Jokio stebuklo čia nėra, – visi jie žiūri į saulę...“ – šypsosi Virginija.
Kapinių suskaitmeninimas suteikia galimybę jas aplankyti virtualiai. Uteniškiai tvirtina, kad pernai visos jų rajone ir mieste esančios kapinės, tiek veikiančios, tiek neveikiančios yra suskaitmenintos. Sistemoje Cemety pasirinkus Utenos apskritį, galima sužinoti, kad joje yra 461 kapinės, su mūsų rajono herbu pažymėtų suskaitmenintų nuorodų yra beveik dvi dešimtys.
Ne kiekvienas gali pasigirti turintis įkvėpimo imtis kokios tai veiklos, kuri būtų ir pačiam, ir galbūt aplinkiniams įdomi, kuriai prireiktų išmonės, laiko, atkaklumo ir, be abejo, meilės. Visuose rajono kampeliuose turime žmonių, kurie kažką kuria, gamina, daro, puoselėja, dalinasi ir pan.
Pirmą kartą į Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos (ŽNS) socialinės reabilitacijos neįgaliesiems projektą įtraukus pagalbą, atkuriant ar stiprinant darbo įgūdžius bei prioritetinę grupę sudarius iš neįgaliųjų nuo 18 iki 29 metų juos motyvuojant įsidarbinti, ieškoti darbo, surengtas susitikimas su Užimtumo tarnybos Molėtų skyriaus specialiste Rima Burbuliene.