“Mano įspūdžiai iš Pagulbio”

Man pasisekė: neseniai, šių metų birželio 7 d., po keleto metų nesėkmingų norų-bandymų ir atidėliojimų, pagaliau pavyko nuvažiuoti į Pagulbio poezijos atlaidus, tačiau jau 10-uosius, o galbūt ir paskutiniuosius... Bet gal ne paskutiniai?

Tai ,ko gero, vienas įspūdingiausių pusmečio įvykių mano gyvenime. Praleidau dieną nuostabioje Pagulbio kaimo ir sodybos globoje, o kluonas, kur skambėjo Kazimiero Jakučio-Pagulbio ir jo grupės muzika ir dainos, buvo išties fantastiškas. Ne veltui čia ne vienas žmogus sakosi, kad jaučiasi tarsi sugrįžęs į savo vaikystę.

Apie Pagulbį, jo nuostabųjį šeimininką Kazimierą, daug kas žino, apie tai rašė. Čia be abejonės vyksta ypatingi poezijos ir muzikos atlaidai, dalyvauja poetai ir bardai, žinomi ir ne taip žinomi. Nesvarbu. Vis dėlto, ši diena reiškė ne tik poezijos ir bardų muzikos festivalį. Aš ne šiaip simboliškai grįžau į savo praeitį. Esmė ta, kad tai dar ir mano buvusi pradinė Pagulbio mokykla, kurioje mokiausi 1963-1964 m. Taigi apsilankiau čia po pusšimčio metų. Atvirai prisipažinsiu: daugiausia rūpėjo ne koncertas, o vaikščiojimas, tiksliau "klajojimas" po sodybą, prisimenant vis iškylančius senų laikų mokyklos įvykius, bendravimą su draugais, o svarbiausia, su Mokytoja.

Ilgai nesiryžau prisistatyti šeimininkui Kazimierui, juk nesu nei poetas, nei bardas, todėl bandžiau sugalvoti kažkokį argumentą: pasiėmiau su savim vienintelę Pagulbio mokykloje darytą 1964 m. nuotrauką, kurioje stoviu tarp viso negausaus mokyklos kolektyvo - keliolika mokinių su mokytoja prie mokyklos durų. 

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 52 liepos 8 d.