Operos primadonai gyvenime talkina molėtiškoji tarmė

Į redakciją vasariškam ir nerūpestingam pokalbiui Regina Šilinskaitė Burakauskienė atskuba pavakary. Kaip visad - besišypsanti, guvi ir itin jaunatviška Regina, įvardijama, sakyčiau, sunkiu vardu - Lietuvos operos primadona, klausiama apie savo muzikinį kelią, prakalba molėtiška tarme. Čia reikėtų įterpti išsprūdusį atodūsį - ne vienas jos gėdijasi, esama "žvaigždžių", dažnai nenorinčių net prisipažinti, kad yra kilę iš mūsų krašto...

Tuo tarpu Regina  su Milda Narsevičiūte buvo pirmosios mokytojos Stasės Skurulskienės parengtos  mūsų krašto kregždės "Dainų dainelėje". Net nežinau, ar čia mes tos pirmosios, ar geriau įvardinti pirmąją mūsų mokytoją, kuri, tuomet jaunutė atvykusi į Molėtų vidurinę mokyklą, pakėlė mūsų lygį iki tiek, kad galėjome dalyvauti respublikiniuose konkursuose. Beje, dalyvavom nuo pirmos  "Dainų dainelės” kas du metus".  Kiek mūsų mokytoja tuomet turėjo kolektyvų! Prisiminkime vien "Sedulą", kuri jau buvo tapusi visu teatru su savo scenarijumi, vaidyba, muzikine programa. Iš kur tas balsas, ta gautoji gamtos dovana? Na, kaip gali šiandien tai žinoti. Tai - Dievo dovana pirmiausia. Mūsų visa giminė balsinga, mes visi dainuojam. Mano tėtis Jonas Šilinskas buvo iš keturiolikos vaikų. Buvo sukurtas šeimyninis ansamblis. Buvau hiperaktyvus vaikas. Dalyvavau visur, kur tik buvo įmanoma. Visos sporto šakos buvo išbandytos, o šviesios atminties mokytojas K. Gribėnas mane net ieties metike buvo padaręs. Iš vakaro per rankinio treniruotę parodė, kaip ją  mesti, rytojaus dieną jau dalyvavau varžybose...Išryškėjo tarmiška  kalba. Kaip pavyko ją išsaugoti?  Man tarmė gyvenime tik mačijo. Pavyzdžiui, 1982 metais Vilniuje tarmiškai kalbėti buvo nemadinga. Tačiau aš kalbėjau taip, kaip įpratusi. Visi tai taip gerai  priimdavo, jiems taip linksma būdavo! Per kokį nors vakarėlį ar  prisistatymų sambūrį  visiems padarydavau įspūdį, kad esu laisva ir galiu šnekėti savo gimtojo krašto kalba. Anuomet! Bet kai papuldavau į kokią akademinę aplinką, tarmė pakišdavo koją. Pripažinkime, mūsų tarmė graži, bet gruboka. Beje, niekada man nebuvo kilęs noras kaip nors nuslėpti, kad esu iš Molėtų. Aš tuo tik didžiuojuosi. Apskritai vengti savo prigimties, savo kilmės, savo šaknų, būti tuo, kuo nesi - tai ne man. Taip, aš daugiau savo gyvenimo metų praleidau Vilniuje, bet aš niekada nepasakysiu, kad esu vilnietė, kaip ir niekada nepasakysiu, kad čia esu viešnia. Molėtuose mano tėvų, brolių, senelių kapai - čia mano gimtinė, mano namai, čia brolis Česlovas su šeima, čia draugai. Net mano mažoji septynmetė Elzė sako, kad važiuojam namo, kai būnam susirengę į Molėtus, ir namo - kai grįžtam į Vilnių. Tad turime dvejus namus.

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 61 rugpjūčio 8 d.