Beveik pusės amžiaus darbo kultūroje reziumė - kultūros karalius nuogas!?

Daugiau nei keturiasdešimt metų kultūros srityje dirbęs alantiškis Juozas Kanapeckas, dabar jau užtarnautame poilsyje,  kas rytą skuba į savo dirbtuvėlę, kur jo laukia drožiniai. Jis dirba savo malonumui, nors gauna ir užsakymų. "Mano darbai jau nukeliavę ir į užsienio šalis, pasklidę po Lietuvą", - sako Juozas, kuris save drožyboje atrado gyvenimo pusiaukelėje. Juk iki tol teko suktis renginių, švenčių organizavimo, žmonių telkimo rūpesčiuose, o dabar atsirado laiko sau ir pomėgiui, iš kurio gimę darbai puošia ir jo paties namų aplinką, traukia praeivių akį... 

Didžioji J. Kanapecko gyvenimo dalis teko kultūriniam rajono darbui, nors kažkada jis labai domėjosi geologija, geografija, bet visgi savo pusėn labiau patraukė choreografija, režisūra. "Kultūros mokykloje baigiau režisūros studijas, tačiau norėjau įgyti ir choreografijos pagrindus. Patirta autoavarija tokiam siekiui įgyvendinti metams užkirto kelią, todėl metus dirbau Vilkaviškyje. Neprigijo man tos Vilkaviškio lygumos...", - prisiminė pirmuosius profesinius žingsnius Juozas. Po metų - Pedagoginio instituto choreografijos skyrius, po to - Klaipėda ir  Žvejybos laivyno kultūros skyrius, kuriame prabėgo septyneri metai. Sukūrus šeimą, imta dairytis tėviškės link. "Pats esu kilęs iš Videniškių, todėl į gimtuosius kraštus atvykdavau. Kartą, eidamas per Molėtus, sutikau V. Genį, pasiguodžiau, o jis pažadėjo surasti darbo čia, gimtinėje". Juozas su šeima tuomet rajono geriausiame  Čiulėnų kolūkyje gavo butą bei darbo vietą kultūros namuose. Dėl tokio savo sprendimo, šiandien prisipažįsta, niekad nesigailėjo, nes tuo metu dėmesys kultūrai buvo didžiulis. Šviesaus atminimo kolūkio pirmininkas Kazimieras Rakauskas sakydavo, kad kolūkis ir pagal kultūros rodiklius turi pirmauti. "Tai buvo žmogus iš didžiosios raidės. Jis niekada nepagirdavo ir nedėkodavo žodžiu - stiprus rankos paspaudimas buvo daug didesnis įrodymas ir pripažinimo ženklas, kad darai gerai", -  prisimena Juozas, su nostalgija kalbėdamas apie tai, kad buvo galimybės ne tik reikiamą muzikinę aparatūrą, instrumentus pirkti, bet ir patys žmonės aktyviai būrėsi - veikė daugiau nei dešimt įvairaus žanro ir amžiaus kolektyvų, ruoštos specialios programos su teatriniais ir šokių bei dainų intarpais. Be to, Juozas buvo paskirtas meno vadovu Levaniškiuose ir Verbiškėse, kur taipogi dirbta su kolektyvais, vykdavo intensyvios repeticijos. O ir žiūrovų prievarta nestigo - salės būdavo pilnos, nes tuomet žmonių kaimuose daug gyveno... Ilgainiui įtemptas darbas ir vis mažiau laiko poilsiui ėmė sekinti, o ir mintys apie nuosavą namą galvoje vis kirbėjo. O dar keičiantis kultūros vadovams ėmė mažėti etatai, atlyginimai. Todėl Juozas sumanė keisti profesiją - baigė zootechnikos mokslus Buivydiškių žemės ūkio mokykloje su mintimi, kad darbą vis tiek gaus. "Įsidarbinau statybinėje įmonėje gateristu - lentas pjausčiau už padorų atlygį, o po pusantrų metų Alantoje fermos vedėju tapau.

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 52 liepos 8 d.