Vilnies nr. 64 rugpjūčio 22 d.

Dar viena naujiena (pasenusi) mums priminė tai, kad anuomet buvome labai mėgiami nomenklatūrininkų, kurie mūsų krašte sau leido daryti ką nori. Kertuojų kaime pradėti kasinėjimo darbai, norint atstatyti senąją upės vagą. Beje, iš karto reikia sakyti, jog jie vertinami dviprasmiškai. Judėjimo atstovai, kurie ilgus metus siekė, kad upės vaga būtų atstatyta, šiandien džiaugiasi pradėtais darbais, o kaimo senbuviai vėl... baiminasi... Na, matyt, baimintis esama ko, nes vieną kartą klusniai sutikta, nesipriešinta, ir ežeras virto bežuviu telkiniu. Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius Kertuojų pakrantes okupuodavę nomenklatūrininkai ne tik mėgo lepintis gražioje gamtoje, bet ir sumanė, jog reikėtų čia susikurti pramogų - galimybes negiliu ežeru (kaip nurodoma šaltiniuose - giliausiose vietose yra 5 metrai gylio) plaukioti kateriais ir kitomis motorinėmis vandens transporto priemonėmis. Buvo pastatyta betoninė prieplauka nuleisti kateriams, kad ponuliams nereiktų net kojų sušlapti įlipant, atsirado ir įrenginys reguliuoti vandens lygį. Prireikus, ežerą "kilsteldavo",  kitais atvejais -"nuleisdavo". Beje, taip būdavo elgiamasi net ir tuomet, kai pagal signalą dėl neleistinų ežero lygio reguliavimų skubėdavo aplinkosaugininkai, beveik niekad neužtikdavę pažeidimų, nes juos "aplenkdavo" nutekinta informacija apie patikrinimą... Tad buvo dirbtinai padarytas  rojus, išdarkant gamtos sukurtą natūralumą. Vietiniai, matyt, apsiprato su pasekmėmis, nes buvęs žuvingas ežeras, kur plika akimi galėjai matyti būrius migruojančių žuvų, tam tikra prasme beliko bedvasis. Nomenklatūros viešpatavimui pasibaigus, statiniai išliko, betonas aptrupėjo, bet apie "gerus ir prabangius" laikus vietiniams priminė nuolat: dėl patvenkimo Kertuojų ir Išnarų ežeruose (šis susisiekia su Kertuojų ežeru) užpelkėjo keli šimtai hektarų pakrančių, trukdoma natūraliai žuvų migracijai, puvimo medžiagos teršia Kertuojų bei Lakajų ežerus, o Kertuojų ežeras, vadintas meškeriotojų Meka, laimikiais nebedžiugino, Molėtų ežerų kopomis vadintų  smėlėtų paplūdimių liko mažai - juos užliejo vanduo. Hidrologai dar 1999 metais rekomendavo atkurti buvusį Kertuojų ir Išnarų ežerų lygį, senąją Kertuojos upelio vagą, nugriauti sovietinį šliuzą-reguliatorių. Kažkodėl, nors, aišku, kad dėl biurokratų, vis dar tebesišildžiusių postuose, neveiksnumo rekomendacijos nebuvo vykdomos. Tik dabar visuomeninio judėjimo, Labanoro regioninio parko specialistų dėka pradėta judėti link atstatymo, link pačios gamtos sukurtų dėsnių ir sąlygų. Bet greta besidžiaugiančiųjų tuo, kad upės senoji vaga bus atkurta, atsirado besibaiminančiųjų, kad  ir vėl viskas daroma dėl kažkieno, lygesnio už lygius, naudos ir gerovės. Žmonės baiminasi, kad atsiradusiame laisvame žemės sklypelyje įsikurs kažkieno vila arba namas, na, ne dabar, vėliau, kai viskas aprims... Galima žmones suprasti, juk jie jau mokyti anuomet, kai vietiniai turėjo susispausti dėl sovietinių valdininkų norų gyventi plačiau nei kiti. Tačiau šiuokart vietinius ramina ir įtikinėja benaudžiu kažkam įsivaizduojamam, o tik labai svarbiu pačiai gamtai, vyksmu ir aplinkosaugininkai, ir gamtininkai, ir visuomeninė organizacija. Matyt, reikia jais patikėti, kad Kertuojų ežeras vėl taptų tokiu, koks buvo, kad galbūt dar sugrįžtų kopos, būtų atstatyti prieežeriai, kad ir be Žvejybos rojaus turėtume tikrą žvejų Meką - tokią, kokia buvo anuomet, prieš valdininkų įsikišimą. Juk pripažinkime, kad ištaisius žmogaus gamtai padarytas klaidas, bus tik geriau...

 Šią vasarą pradėta eiti, nors ir labai mažais žingsniukais, link atsakomybės už naudojimąsi mūsų gamta, mūsų kraštui iš aukščiau skirta išskirtine rekreacijos ir poilsio dovana, iki tol neatlygintinai dalinta visiems, net ir tiems, kurie ją niokojo. Nuo birželio pirmosios įvestas Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų lankytojo bilietas, kainuojantis 3,50 Lt ir galiojantis net penkias dienas. Kai kam toks parko siūlymas sukėlė pasipiktinimą, bet daugelis visgi jį priėmė palankiai, nes lėšos skiriamos parkų rekreacinės infrastruktūros priežiūrai ir remontui, šiukšlių išvežimui, informacinės sistemos bei lankomų objektų priežiūrai. Jau ir patys poilsiautojai pastebi, kad stovyklavietės tampa švaresnės, kad vis dažniau atnaujinami informaciniai stendai ir pan. Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų kišenės, stingant finansavimo iš valstybės, šiek tiek papildys resursus surenkamais iš poilsiautojų mokesčiais, bet, matyt, ne tiek, kiek reikėtų atstatyti viską, kas nukenčia nuo į gamtą papuolusio žmogaus. Kalbinti poilsiautojai netgi sakė, jog jie sutiktų ir daugiau mokėti, kad tik atvykus būtų galima surasti tvarkingą ir švarią vietą poilsiui, nes mūsų kraštui dažnai atiduodama pirmenybė prieš Lietuvos pajūrį... Pasirodo, esant iniciatyvoms ir aktyviems jų teikėjams, įmanoma, nors ir minimaliai, uždirbti atvykstančiųjų naudotis mūsų kraštu padarytoms eibėms atstatyti. Iki tol teigta, jog tokių nišų kaip ir nėra...