Vilnies nr. 80 spalio 17 d.

Redakcijos skiltis

Rezonansą sukėlęs pastarųjų keleto savaičių įvykis  - nuskendusi valtis Pastovio ežere. Ne bet kokia - viena iš skulptūros dalių. Kas kaltas dėl to, kas ir ko nesuskaičiavo, nepadarė arba neįvertino - diskusijų objektas, kurį po padidinamuoju stiklu šiandien tyrinėja projekto autorius, rangovai, techninės priežiūros specialistai ir, žinoma, savivaldybė. Gali būti, kad tyrimas, perėjus iš derybų kelio į teisminį, gali užsitęsti. Tai reikštų, jog projekto įgyvendinimas užsitęs. Galbūt tai nėra tiek svarbu, nes ant nosies šaltasis metų sezonas. Svarbu šiandien tik tai, kad dėl kažkieno kaltės nenukentėtų rajono biudžetas, nes kalbama apie naujus sutvirtinimus, kitokius valčių išlaikymo ežero paviršiuje sprendimo būdus. Bet, atrodo, užsakovas, kurio asmenyje sukasi rajono savivaldybės administracija, nė nesirengia nuolaidžiauti ir užsiėmė reikliojo partnerio pozicijas - klaidos taisomos rangovų ir projektuotojo ištekliais. Kaip bus, matysime... Tačiau šiandien kyla kitas klausimas - kur mes vis skubame? Juk Skulptūrų parko atidarymui, kuris sutapo su paveldo dienomis, buvo rengiamasi paknopstomis. Rodės, kad statybininkams už nugaros alsuojama:"greičiau, greičiau - renginys priderintas prie atidarymo - darbai nebaigti, renginio negali būti..." Tad darbininkai buvo priversti skubėti - kloti takelius, sėti žolę, lyginti erdves ir leisti kirpti dar nebaigto objekto atidarymo simbolinę juostelę. Kam viso to reikia? Žinant mūsų žmonių gebėjimą, o tiksliau - negebėjimą, saugoti viską, kas dar trapu, iš karto būna aišku, kad po tokių atidarymų teks daug ką perdaryti iš naujo.  Šiuokart buvo dar skaudžiau - ne dėl erdvių, bet dėl išvakarėse (na, ir sutapk tu man taip) nuskendusios skulptūros dalies - valties. Įsibėgėjusio traukinio lengvai nesustabdysi, o čia - iš anksto anonsuotas sambūris, tad renginys įvyko, neišvengta pasišpilkavimų, nestigo ironijos išradingo projekto autoriaus ir rangovų atžvilgiu... Įspūdinga atidarymo šventė su padėkomis ir palinkėjimais bei prisiminimais, matyt, neužgožė to, kas buvo jaučiama dalį savęs į projekto įgyvendinimą įdėjusiųjų mintyse. Gal analogiškai  buvo jaučiamasi ir tuomet, kai buvo skubama taipogi nebaigtame objekte - Vasaros estrados rekonstrukcijos metu, surengti taipogi vieną iš tradicinių vasaros renginių. Po jo, pasibaigusio diskoteka jaunimui, iš pasodintos ir dar labai trapios žolės, suformuotų salelių ir takelių liko nelabai kas. Natūralu, juk masės žmonių nenukreipsi, kaip transporto priemonių pagal ženklą "apylanka". Rekonstrukcija buvo baigta tik po kurio laiko, ištaisius ir  sambūrio metu padarytą žalą, patyrus (taip logiška būtų spėti) papildomų išlaidų. Renginių planuotojai ir jų vizuotojai, atrodo, negerbia tų, kurie jiems kuria patrauklią ir šiuolaikinę aplinką, darbo... Prieš kurį laiką vėlgi atidarymo juostelė perkirpta, dar statybininkams nespėjus visų taškų sudėlioti iki galo, naujajame Arnionių bendruomenės centre. Savivaldybės dovana vietos žmonėms įvertinta gražiu sambūriu. Bet vėlgi, nesulaukus momento, kuomet patys statybininkai panorės arba juos įpareigos terminai, įteikti baigto objekto raktus šeimininkams. Laimei, čia lyg ir nieko netikėto neatsitiko... Skubos pavyzdžių, matyt, rastume ir daugiau. Bet kodėl ne renginiai derinami prie statybų baigties, bet statybų baigtis prie renginių? Tokį klausimą uždavusiam žmogui negali sugalvoti logiško atsako. Nebent - nėra bendravimo tarp institucijų. Juk, žinant atnaujinimo, reorganizacijos ar renovacijos baigties terminus, kurie veik visada nurodomi sutartyse tarp užsakovų ir rangovų, gali planuoti ir savo veiklas naujose erdvėse.  Juk namuose įkurtuvių šeimininkas nedaro, kol visų darbų neįveikia. Tai kodėl viešuosiuose objektuose, kurie labai jautrūs masiniams sambūriams dėl nespėjusių "susigulėti" aplinkos sutvarkymo darbų, įkurtuvės kas kartą skubinamos? Ar ne geriau atidarymo metu pasakyti, kad matoma viskas, kas buvo suprojektuota, viskuo galima naudotis ir išmėginti, pasidžiaugti, o ne akcentuoti, kad štai tas ar anas dar bus... Juk ir Skulptūrų parko prieigos dar vis tvarkomos, įrengiant pėsčiųjų ir dviratininkų taką nuo Inturkės gatvės.  Gal tokio reiktų nuo, pavyzdžiui, kultūros įstaigų iki savivaldybės statybų skyriaus, kad pirmieji antrųjų galėtų pasiklausti, kada renginius planuoti, o ne antrieji rangovus spausti baigti darbus, nes pirmieji suplanavo renginius...