Vilnies nr. 86 lapkričio 7 d.

Šiuolaikinėje modernių technologijų apsuptoje kasdienybėje mūsų tyko netikėtos bei absurdiškos klaidos, kurias, reikia spėti, daro tas technologijas valdantys žmonės, kurie pasiteisinimą sau randa sakydami, jog neklysta tik tas, kuris nedirba. Ir tam nepritarti negalima. Bet būna, kad klaidos žeidžia ir verčia jomis domėtis, pasistengti, kad nuo jų nekentėtų kiti...  "Džiaugiamės, kad esate AB DNB banko klientas ir primename, kad turite Jūsų vardu atidarytą Banko sąskaitą..." taip prasidedantis laiškas skirtas daugiau nei prieš ketverius metus mirusiam molėtiškiui. Jau vien ant laiško užrašyta adresato pavardė artimuosius privertė krūptelėti. Kaip tik rengtasi važiuoti į kapines, nes buvo Vėlinių išvakarės... Tikiu, kad tokių laiškų gauna, gavo ar dar gaus ir daugiau žmonių, dėl to patirsiančių savotišką šoką. O ar apie tai sau galvas suka bankininkai, kuriantys įvairiausias veiklos strategijas, deklaruojantys, jog dirba tik žmonių labui ir gerovei? Jiems tai tik formalumas, jiems nė motais, jog su tokiais "informaciniais laiškais" peržengia visas padorumo ir pagarbos žmogui normas?  Nurodytu susisiekti su konsultantu bendruoju telefonu atsiliepusi moteris pasakė, jog nėra ko nerimauti, nes tai buvo jau paskutinis(!) laiškas, mat po šešiasdešimt dienų ta sąskaita bus uždaryta. O kodėl ji nebuvo uždaryta iki tol? "Negaliu atsakyti, kodėl taip atsitiko...", - toks buvo atsakas. Bet į banką buvo kreiptasi dėl palikimo (konkrečiau - mirusiojo santaupų paėmimo), pateikiant tam reikalingus dokumentus, iš karto po jo mirties! Tad banką, atrodo, pasiekė reikalinga informacija... Ne vienas numos ranka, kad neverta tokius dalykus aprašinėti ar veltis į diskusiją. Nesutinku. Manau, kad ne tik verta, bet ir reikia. Dėl iškeliavusiųjų Anapilin, dėl Jų ramybės ir pagarbos atminimui... O elementarios pagarbos stinga dažname žingsnyje. Neseniai senosiose kapinėse palaidoto žmogaus artimieji arba atitinkamos paslaugos teikėjai pamiršo, jog atidos reikia ne tik ką tik supilto kauburėlio sutvarkymui, papuošiant jį gėlėmis ir uždegant žvakes, bet ir greta esančių jau senokai sutvarkytų ir uoliai prižiūrimų kapų aplinkai. O pastaroji dažnai nukenčia, nes čia - kapas prie kapo, būna, jog ir kojai pastatyti reikia vietos paieškot. Tad po laidotuvių ant gretimo kapo liko grumstų, maišas su šakelėmis ir kitomis duobę kasant surinktomis šiukšlėmis. Galbūt pamiršo, galbūt kažkam buvo duotas pavedimas, kuris neįvykdytas, bet kitus tai įskaudino... Kaimyno amžinam poilsiui, deja, nepasirinksi...  Nors esama ir kitokių atvejų - greta esantys artimųjų kapai suartina juos prižiūrinčiuosius. Žiūrėk, vieni kartą palaisto, kiti sykį surenka nudžiūvusias gėles ar nupjauna žolę bei pan. Taip bendradarbiaujant nebaisu ir ilgesniam laikui išvykti net ir karštomis vasaros dienomis. Žinai, kad savotiškas kapinių kaimynas rūpestingai pažiūrės... Beje, šiemet prieš Vėlines sutvarkyti pamiršti ar apleisti kapeliai, kažkieno rūpesčiu nuravėta, pastatyti kryželiai, uždegtos žvakutės. Bendroji kapinių aplinka džiugino parodytu savivaldos dėmesiu - seniūnijose ir mieste. Gražiai plevenančių žvakių šviesos nutvieksti mirusiųjų didesni ir mažesni miesteliai dažną atvykusį į savo tėviškę aplankyti artimųjų kapus nuteikė atsiminimams, maldai... 

O mieste iš šalia sustojusio automobilio, pažymėto baltarusiškais numeriais, išgirstas klausimas, privertė dar kartą pagalvoti, kad toli gražu ne visas detales pastebime. Tai, kas mums įprasta ir žinoma, kitam - neatrasta ir sudėtinga. Pasirodo, baltarusiai ieškojo naujųjų miesto kapinių. Prieblandoje jie jau suko trečią ratą Molėtų aplinkkeliu, taip neprivažiuodami jiems reikiamos vietos. Mes pamiršome... nuorodą į kapines. Kaip žinia, jau parengtas projektas kapinių plėtrai, įrengiant būtinas komunikacijas, infrastruktūrą, kolumbariumą ir pan. Gal tuomet atsiras ir nuoroda...

Dar viena molėtiškė mokytoja pensininkė privertė suklusti apie pagarbą mūsų krašto šviesuoliams, jau senokai iškeliavusiems į Amžinybę. Šiuokart kalbėta apie a.a. gyd. Mariją Apeikytę. Mokytoja mano, jog prie atminimo lentos, kuri yra prie mūsų gydymo įstaigos mieste, visgi reiktų medikams tvarkos pažiūrėti, nes bordiurai apsamanoję, nei gėlytės, nei plevenančios žvakutės. Molėtų gydytoją pati menanti mokytoja kiek galėdama tas samanas prakrapštė, puokštelę padėjo ir žvakutę uždegė - ne todėl, kad jos čia kapas, bet tam, kad atminimas pleventų...