Vilnies nr. 88 lapkričio 14 d.

"Vilnyje" išspausdintas molėtiškės laiškas "Kokios žiežirbos blyksi bažnyčioje", kuriam pateikėme ir monsinjoro komentarą, neliko nepastebėtas mūsų skaitytojų ir vertintojų. Žiežirbos šiuo atveju blyksėjo jau redakcijoje straipsnelio autorės Vandos atžvilgiu. Pasirodo, mūsų krašto žmonės ne tokie jau abejingi, kaip jiems dažnai priekaištaujama. Šiuokart abejingų nebuvo nei tarp kalbėjusių prekybos centruose, nei tarp sutiktų pašnekovų gatvėje ar skambinusių telefonu, rašiusių. Visi it vienas stebėjosi uolios bažnyčios lankytojos laišku, sakydami, jog reikia tik didžiuotis ir džiaugtis pasiekimais, kurie mūsų bažnyčioje vyko ir vyksta jau ne vienerius pastaruosius metus. Bažnyčioje šilta, šviesu, jauku, jos prieigos ir aplinka tapo patrauklios kiekvieno akiai, o pačiuose Dievo namuose šeimininkauja begaliniai didelės pagarbos vertas dvasininkas... 

"Likau labai įskaudinta V. Jalmokienės išdėstytų minčių, - rašo molėtiškė Stasė Genienė. - Esu, kaip ir dauguma tikinčiųjų, patenkinta bažnyčioje organizuojamu sakralinės muzikos festivaliu, kitais renginiais, koncertais, kuriuose koncertuoja žymūs šalies muzikantai. Tai įspūdingi nemokami renginiai mūsų krašto žmonėms. Beje, juose juk neprivalu būti, galima po šv. Mišių išeiti ir, pavyzdžiui, rožinį sukalbėti namuose. Sakoma, kad tas blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia. Matau aš laiško autorę bažnyčioje, bet niekad neišdrįsčiau nei smerkti, nei kritikuoti. Beje, galiu tik pasidžiaugti mažais bažnyčios patarnautojais (ir mergaitėmis, ir berniukais), kurie labai uoliai patarnauja kunigui, skaito skaitinius. Jie su savo tėveliais tik stiprina bendruomenę. Nežeminkime savęs labai jau siaura pirmykšte samprata. Monsinjorui galiu tik padėkoti už nuveiktus darbus tikinčiųjų labui ir palinkėti stiprybės bei Dievo palaimos..." Molėtiškė, iš anksto atsiprašydama, savo laiške rašo, kad žiežirbos blyksi ne bažnyčioje, bet laišką rašiusios moters širdyje... 

Viešai tvarkos bažnyčioje atžvilgiu  išsakyta subjektyvi nuomonė tapo ir savotiškų priekaištų "Vilnies" atžvilgiu priežastimi. Sakyta, jog tokių straipsnių nereiktų spausdinti, nes jie tik kiršina žmones. Leiskite nesutikti su tokiu pareiškimu. Tai, kas kalbama patyliukais, daro daug daugiau žalos, nei išsakoma viešai ir dar su kitos pusės komentaru. Juolab, kad niekas kelio į viešumą neuždaro ir kitų norinčių pasisakyti nuomonėms. Bet ne, net ir tokioje dvasingoje srityje bijoma kalbėti atvirai. Kodėl? Juk net ir rajono savivaldybėje praėjusią savaitę surengtas sambūris sielovados klausimams aptarti, kuriame valdininkai su rajone dirbančiais dvasininkais kalbėjo ir apie problemas. Jos nesprendžiamos tik gilėja, kaip ir mintys ar sielos skausmai, neišsakius garsiai, tik tampa juodesni... Lyg palaikydamas tokią nuomonę paskambino molėtiškis, beje, prisistatęs tik redakcijai. Neįgalumą turintis žmogus iš karto prisipažino, kad jį V. Jalmokienės straipsnis papiktino. "Aš palaikau mūsų monsinjorą, kuris padarė tiek, kiek nei vienas iki šiol mūsų bažnyčioje buvęs dvasininkas neįstengė. Jiems tiesiog trūko entuziazmo, kurio nestokoja gerb. K. Kazlauskas. Kalbėti apie tai, kad šiandien bažnyčioje visi lygūs, reikia tik su didžiule pagarba joje besidarbuojančiam dvasininkui, o ne vėl bandyti bendruomenę skaldyti, kaip tai bando daryti laiško autorė. Jokios mūsų bažnyčioje sumaišties nėra, o gal molėtiškei nepatinka ir tai, kad naujasis mūsų popiežius Pranciškus nutraukė amžių trukusią specialių automobilių, dar vadinamų "popamobiliais", istoriją,  pareiškęs, jog tokiu būdu jis nori turėti galimybę ištiesti ranką ir paliesti žmones? Mes matome aktyviai besikeičiančią ir prie kiekvieno bendruomenės nario artėjančią mūsų bažnyčią, neskaidančią visuomenės į lygius ir lygesnius ir tiesiančią ranką kiekvienam. Norite kalbėti rožinį? Tai sėkmingai galite daryti namuose. Jaunimui duokime bažnyčioje daugiau teisių ir pareigų, ir šviesioje Molėtų bažnyčioje, kuri niekad tokia nebuvo, neieškokime žiežirbų, o linkėkime vieni kitiems stiprybės ir Dievo palaimos..." Tokia mūsų skaitytojo, kaip jis prisipažino, ilgamečio, nuomone, diskusijas norisi baigti, dar kartą akcentuojant, kad kiekvienas gali suklysti... Sekmadienį minima tarptautinė tolerancijos diena. Apie toleranciją kalbėjęs brolis pranciškonas Arūnas Peškaitis yra sakęs, jog būtina pažvelgti į paties termino kilmę, o ji mums nurodo, kad tolerancija visų pirma yra iškentėjimas. Iškentėjimas kito, kitokio, kitaip būnančio ir mąstančio. Anot brolio Arūno, tolerancija yra labai svarbi ir yra pirmasis būtinas žingsnis artimo meilės link. Atrodo, į temą...